Tapybos restauracija pagal GPJ

Vakar vakare, dalyvaudamas kalėdinės LDS eglutės aplaistyme (eglutės, tiesą sakant, ten nemačiau, bet didingai puošnų, spalvotą ir naują „Dailės“ žurnalą – taip), suglumau, išgirdęs kaip yra pristatomas Gintaras Palemonas Janonis:

–        Tapytojas ir restauratorius!

Nors ne – turbūt buvo atvirkščiai:

–        Restauratorius ir tapytojas!

Susimąsčiau – Gintaras Palemonas Janonis iš tiesų yra restauratorius. Ir ne bet koks! Dar 2001-aisias jam suteikta (ohoho!) aukščiausia sienų tapybos restauratoriaus kvalifikacinė kategorija.

Pagalvojau, kad Gintaras Palemonas Janonis yra ne tik "kitos" - tai yra senosios, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bet ir "savos", asmeninės ir personalinės (nors ar galima daryti perskyrą tarp GPJ ir LDK kultūrinių pasaulėvaizdžių? – turbūt ne!) tapybos restauratorius.



Gintaras Palemonas Janonis, Tanagra, 1991



GPJ savo tapyboje restauruoja natūros objektus – kalnus ir miškus, net konkrečius medžius, suteikdamas jiems euklidiškai idealias formas, konfigūracijas irs siluetus (konusinius, piramidinius, trikampius).

GPJ savo tapyboje restauruoja architektūrinius statinius, suteikdamas jiems griežtai išreikštas orderines kompozicijas ir dorėniškosios ar jonėniškosios logikos dėsniais viena su kita sąveikaujančias konstrukcines ir dekoro detales (visas tas kolonas, eksedras, kupolus ar tiesiog sienas bei grindis).

GPJ savo tapyboje restauruoja ir visą urbanistinį landšaftą, režisuodamas jį pagal aiškius ir principingus Hipodamo Miletiečio reglamentus ir dogmas.

Galop, GPJ savo tapyboje restauruoja mitologinius personažus – sirenas, sfinksus ir hermas, it koks Apolonas įpūsdamas į jų marmurinius kūnus helėniškos aistros bei pasijos.

Tą patį galima pasakyti apie GPJ moteris – jis jas restauruoja, suteikdamas afroditiškus profilius ir veneriškas ar dianiškas konfigūracijas bei formas.

Bet galbūt svarbiausia, kad GPJ restauruoja pačią tapybą, tiksliau jos esmių esmę – spalvą, tiksliau – spalvas, ir ne bet kokias, o grynas, ryškias ir gyvybingas. Vienu žodžiu – įtikinančias ir nepaliekančias abejingais.

GPJ restauruoja spalvas it koks Sofoklis ar Euripidas, sudėliodamas iš jų kuo tikriausius chorus, giedančius visą koloristinį spektrą (nuo tragiškų tonacijų iki komedinių niuansų) apimančius himnus ir elegijas.

Spengimas ir spiegimas

Vieną iš nuotraukų, kurioje Paulius Arlauskas įamžino savo paties kūrinių parodą Intuicija (galerija „Šofar“, Mėsinių 3A, Vilnius, Lietuvos Respublika, ES), pats autorius pavadino „Silence“. Taip, taip – silence, lietuviškai tai reiškia „tyla“, „tyluma“ arba „tylėjimas“. Gotiškai tai būtų thahains, o sanskritiškai – mauna.

https://www.facebook.com/#!/photo.php?fbid=10201756640850206&set=pb.1006686236.-2207520000.1387179916.&type=3&theater

Viskas kaip ir susidėlioja į vietas – Pauliaus Arlausko kompozos tikrai atrodo ramios ir taikios – lygiai taip pat, koks nekaltas ir mielas gali būti tas ramiai žingsniuojantis leopardas. Omenyje turiu kačių šeimos atstovą, kuris stoiškai ir ciniškai žingsniuoja, nieko nebodamas, mėnesienos ar jaunaties sidabriškai ir kastanediškai apšviestomis šio ar kito pasaulio platumomis bei lygumomis. Gal tai ir ne leopardas, gal tai jaguaras ar koks kitas panterinis – galop tai nėra taip ir svarbu, kur kas svarbiau yra jo dėmėtas, mirguliuojantis, tuštumos baimę paniškai juntantis kailis (tegul jo šeimininkas ar savininkas, tai yra pats padaras, nepatiria jokių panikų).

Tokia – tuštumos baimę nuolat patirianti, yra ir Pauliaus Arlausko tapyba. Beje, šioje vietoje sunku apsispręsti, kaip tiksliau ją reikėtų apibrėžti – tapyba ar grafika? Bet lygiai taip pat sunku į dailėtyrinius Prokrusto gultus įsprausti tibetietiškas tankas ir mandalas arba actekiškus manuskriptus ir kronikas. Ten juk yra ir tapybos (spalvos – o Pauliaus Arlausko tapyboje tos spalvos skausmingai, akinančiai ryškios), tiek grafikos (linijos čia liūliuoja, svaigina, sukelia kuo tikriausią transą).

Tad Pauliaus Arlausko kūrybą sunku yra pavadinti tylia. Arba tiksliau – jeigu tai yra tyla, tai ji spengianti, galop perauganti (per tarpines traškesių, bruzdesių ir klegesių būsenas) į kuo tikriausią spiegimą.

Spiegimo struktūros ypač akivaizdžios pusiau abstrakčiose Pauliaus Arlausko kompozicijose, tose, kuriose ornamentinis pradas, secesinė linija, visi tie botago kirčio ir Hortos motyvai yra dominuojantys, jie apraizgę atpažįstamus žemiškojo pasaulio pavidalus it kokie erškėtrožiai ar vijokliai iš brolių Grimmų ar Perrault pasakų.

Vizualus Pauliaus Arlausko kūrinių spiegimas – tai formų ir fono kontrastas, tai linijų vingiai ir posūkiai, tai ornamentiniai dariniai ir konglomeratai, jaučiantys panišką tuštumos (aka – tylos) baimę.

Jo, to vaizdinio spiegsmo galia pasiekia kuo tikriausius 130 decibelų (reaktyvinio variklio garsumas) ar net 140 dB (Teslos išlydžio triukšmas), veikdama žiūrovo sąmonę ir pasąmonę, hipnotizuodama juos, versdama pasinerti į psichodeliškai transines būsenas (neišku kur vedančias – į pražūtį ar išganymą) – panašias į tas, kurių pavyko išvengti Ulisui, vašku užsikimšusiam ausis ir neišgirdusiam sirenų Telksiopės, Peisinojės, Partenopės vilionių.

Herbačiauskis ir Janonis arba Meilė ir Mirtis

Herbačiauskis, Herbačiauskas, Gerbačiauskis yra mūsų Nyčė, Vaildas ir Bretonas.
O Janonis (ne - ne Julius, o Gintaras Palemonas) yra mūsų Mucha, Klimtas, Bioklinas ir dar kai kas.
Bet gana tų lyginimų! Herbačiauskis yra Herbačiauskis, o Janonis yra Janonis.
Vienas atstovauja vienam Fin de siecle (XIX a. galas ir XX a. pradžia), kitas pergyveno mūsų Fin de siecle ir gyvena XXI šitmmečio pirmojoje pusėje. Viskas logiška!
Nesiimsiu čia aiškinti, kad Herbačiauskis buvo vienu blaiviausių publicistų savo gyvenamu metu ir vienu rafinuočiausių rašytojų (deja, nevertintu ir primirštu) visais laikais.
Analogiškai su Janoniu.
Skiriamasis Janonio tapybos požymis, tai kas jį skiria nuo kitų - ekspresionistų, siurrealistų, postmodernistų ir konceptualistų - MEILĖ.
Taip, taip - meilė.
Janonis nebijo tapyti meilės.



Gintaras Palemonas Janonis, Mylimojo kapo lankymas, 2013


Meilę Janonio tapyboje įkūnija ir idealus romėniškas ar graikiškas peizažas su eksedromis, kupolais ir kolonomis. Meilę Janonio tapyboje įkūnija arkediškos spalvos ir pati atmosfera. Meilės himnus Janonio tapyboje gieda sfinksai, grifai, sirenos, grifonai ir pjūkliškuose miškuose skaudžiai trykštančių saulėlydžių fone besislapstantys kentaurai.
Bet svarbiausias Meilės atributas, personažas, protagonistas ir herojus Janonio tapyboje yra MOTERIS.
Arba kaip sakė Herbačiauskis (ne, jis nesakė - jis giedojo):
Tu Meilės dukra - Moterie, Moterie, Moterie!
Tu amžinai prakeiktoji Lilith!
Aušrine apsirėždiusi, genijų žvaigždėmis apsikaišiusi - tu gražiausias Demone!
(Iš: "Meilė ir moteris", 1925 m.)
Arba:
Iš tolo tu mano dangus - angelas mano!
Arti tu mano pragaras - demonas mano!
Iš tolo tu man dievas, arti tu man šėtonas!
Iš tolo tu man rožė, arti tu man gyvatė!
Iš tolo aš tave myliu pasiutusio, pašėlusio žaibo meile, viesulo padūkimu!
(Iš: ten pat).



Gintaras Palemonas Janonis, Interjeras III, 2002 m.


Moteris Janonio tapyboje ir yra Meilė, ji gundanti, kelianti aistrą. įkvepianti ir žlugdanti vienu metu.
Moteris Janonio tapyboje yra ir Meilė, ir Mirtis...
Kuo Moteris Janonio tapyboje yra tokia išskirtinė? To paties galima klausti apie Herbačiauskio raštus...
Moteris Janonio tapyboje nėra nei vulgariai atpažįstama, nei idėjiškai abstrakti. Moteris Janonio tapyboje yra ir ideali, ir kūniška. Tai šventojo ženklo siluetas, kuo tikriausias hieroglifas, reiškiantis Gyvenimą. O Gyvenimo antipodas, kaip žinoma, yra Mirtis. Tai Mirtis Janonio tapyboje yra ir pati Moteris, ir tuberozos kvapas (anot Herbačiauskio) ir visa tai išreiškiančios spalvos - skausmingos, rėkiančios ir aistringos - koks yra Gyvenimas, Moteris, Mirtis...



Gintaras Palemonas Janonis, Raudona moteris raudoname miške, 1990 m.



Šventoji Ona ir ikonoklastai

Neimsiu aiškinti, kas yra Šventojo Ona, Švenčiausia Mergelė Marija ar Jėzus Kristus - nes tie, kas žino, tai žino ir tiki arba ne, o kas nežino, tai nei tiki, nei netiki, nei apskritai turi susidarę kokią nors nuomonę.
Ne apie tai ir kalba.
Kalba eina apie Šv. Onos broliją - garbingą organizaciją, šlovingame Vilniaus mieste veikusią nei ilgai, nei trumpai - viso labo nuo 1501 metų, kuomet ne kas kitas, o pats kontraversiškasis Romos popiežius Aleksandras VI (iš pagarsėjusios Borgijų giminės) patvirtino prie garsiausios sostapilės bažnyčios (taip - gotikinės Šv.Onos) įkurtos šios organizacijos buvimą. Ir taip iki 1864 m. - tie kas žino, kas tuo metu dėjosi "Šiaurės Vakarų krašte", taip pat supras "dedlaino" priežastis.



Šv.Onos brolijos namo iškaba, 1642 m., smiltainis, polichromija, auksavimas, Lietuvos nacionalinis muziejus


Brolijos namas (kamienica) bent jau XVII amžiuje veikė Šv.Mykolo gatvėje. Kaip rašo Janas Zagorskis šio skersgatvio ir Pilies gatvės kampe esantį namą savo testamentu brolijai 1626 m. maloniai dedikavo ponas Jakobas Naporkowskis ir jo žmona Anna Bieniasowa (mirę maro metu ir palaidoti Katedroje). 1642 m. namas buvo naujai suremontuotas, geradarių atminimas pagerbtas ir epitafija pačioje bažnyčioje.
Tą pačią datą mena ir minėtame name, jų išorinėje sienoje tais 1642-aisiais įmontuota iškaba, bene seniausias Vilniaus paminklas viešojoje erdvėje, XX amžiaus pradžioje išimta iš "apyvartos" (tai yra - išmontuota iš sienos), galop pakliuvusį į tuometinį Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejų (dabar - Lietuvos nacionalinis muziejus).
Nekyla net abejonių, kad prieš mūsų akis - tipiška renesansinė plastika. Kresni kūnai, statiška simetrinė kompozicija ir klasikinė antikva tai įrodo.
Žinoma, kad tai ne kokio kur kas subtilesnio ir kitą - barokinę plastiką tuo metu propagavusio italų akmentašio kūrinys. Greičiausiai vietinio meistro produkcija, sukurta nudažius (ar ta tamsi monochromija yra autentiška - diskusijų ir tyrimų reikalas) ir paauksavus smiltainį. Ach, tas eskiziškas nerūpestingumas ir kirviškas brutalumas! Jame ir stiprybė, ir achiliškos sausgyslės...
Glumina nudaužta Kūdikėlio galva, numuštos Dievo Motinos ir Šv.Onos (padiktavusios ikonografiškai kanoninį tokios scenos pavadinimą, perimtą iš vokiečių kalbos - "Šv.Ona Pati Trečioji") nosys, aplūžinėję pačios plokštės kampai. Galvoje kyla mintys, kad taip brutaliai su meno kūriniu galėjo pasielgti koks nors dailę (bent jau bažnyčioje) niekinęs puritonas-protestantas, vandališkas Zolotorenkos kazokas ar tiesiog viskam abejingas gaisras (J.Zagorskis, remdamasis Jozefu Ignacu Kraszewskiu patikslina, kad plokštė buvo atnaujinta po didžiojo 1748 m. Vilniaus degimo) ir dar prisidėjo laikas. Didžiausias ikonoklastas juk yra Kronas...