Seni geri pažįstami arba koja be bato: lietuvių tapyba Estijoje

Kuruojama reprezentacinė paroda yra "kietas riešutėlis". Kuo tikriausiu akmeniu tas riešutėlis virsta tuomet, kai tai būna "'kuruojama' institucine paroda" ("kuruojama" įdėjau į kabutes todėl, kad institucinės parodos kuratorius visuomet veikia ir egzistuoja kaip tam tikras vergas, tarnas ar tiesiog kekšė, vykdantis tam tikrų institucijos sraigtinių klerkų užgaidas ir kaprizus - sakau, rašau tai, kliaudamasis savo asmenine patirtimi).

Na, tad šiuo atveju tik tereikia pasidžiaugti, jog tai nebuvo institucinė paroda. Nors ir vyko labai svarbioje Estijos menui įstaigoje - Tartu Kunstimaja ("Tartu dailininkų sąjungos") galerijoje. Tačiau visą projektą inicijavo du laisvi ir nepriklausomi, su Estija ir Lietuva susiję, savotiškais tarpininkais, grandimis, jungtimis tarp dviejų Baltijos šalių veikiantys menininkai - Miglė Kosinskaitė ir Peeter Krosmann. Nežinau, kuris iš jų buvo svarbesnis - manau, kad veikta tandemo principu, tačiau jie atliko didelį darbą - reprezentavo Lietuvos tapybą Estijoje.

Tai daro įspūdį, nes skamba kaip fantastika. Tūlas lietuvis jaučia estišką kompleksą - kompleksuoja prieš "mus aplenkusius" estus (ir tokioje pozicijoje esama tiesos, įsitikinau tuo pats asmeniškai, pabuvojęs Nacionaliniame muziejuje, esančiame tame pačiame Tartu mieste - beje toks nepilnavertiškumo kompleksas egzistuoja ir kai kuriuose iki šiol provincialia "vilniaus-kauno" problematika gyvenančių galvose). Tad LT tapybos reprezentacija EE įpareigoja...

Kuratoriai pristatė estams 12 LT tapybos apaštalų (man asmeniškai visi jie yra seni geri pažįstami - tad pamatyti tokiame, reprezentaciniame kontekste buvo gera patirtis) nuo marginalų (tokių kaip Jūsų nuolankus tarnas) iki, vadinkime juos taip, žvaigždžių - publikai tikrai puikiai žinomų Audriaus ar Broniaus Gražių, Romualdo Balinsko ar Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės beigi tapybiškai charizmatiškojo Andriaus Miežio. Kita vertus, pjūvis buvo išsamus generacijų prasme - čia pamatėme ir Manto Daujoto, Adelės Liepos Kaunaitės ir Rolano Stankūno - trijų entuziastingų "naujosios lietuvių tapybos bangos" (kuri mažai ką bendro turi su šablonine, nuotraukine, mergaitiška - čia būsiu nekorektiškas - kalbu apie tą išstenėtą, negrabiu piešiniu ir sugalvotomis "aktualiomis" meta-kultūrinėmis temomis ir "naratyvu" pasižyminčią tapybą) Katedros (Vilniaus, bet ne bazilikos, o "akadės" - tiesa, Adelė ir Rolanas baigė mokslus VDA Kauno filiale) atstovų darbus. 

Kita vertus, visa tai kaip kokia druska ar pipirai papildė Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, Aistė Gabrielė Černiūtė (mano žmona, jeigu kas - ir žinau, kad remiantis elementariais etikos principais neturėčiau jos minėti, tačiau myliu ją kaip tapytoją iki kaulų smegenų ir tikiu ja kaip menininke, kuratore bei kritike iš esmės) ar Giedrė Riškutė.

Tad kokia ta lietuvių tapyba estų akimis?

Vis tik dominuoja ekspresyvusis (susimuliuotas ar ne - kitas, atviras, retorinis klausimas) pradas. Estiškame kontekste tai regisi kaip kokia pagoniškai katalikiška, taip pat barokinė (Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Pažaislio vienuolynas mūsų kolektyvinėje pasąmonėje paliko ryškiai tapybiškų randų) egzaltacija. Ir taip yra. Tai egzistuoja...

Lietuviška tapyba labiau jausminė nei racionali. Čia nebuvo tų "racionaliai" - iš tiesų dirbtinai kažkokio tariamo aktualumo siekusių tapytojų, ir, manau, kad tai turi daryti įspūdį.

Lietuviškai tapybai iki šiol rūpi spalva - nuo Giedrės Riškutės iki Manto Daujoto, nuo Adelės Liepos Kaunaitės iki Audriaus Gražio. Visiems ji rūpi! Net, turbūt, daltonikams... 

Kolekcija buvo solidi, eksponavimas - pagarbus, ekspozicija - nušlifuota iki to lygio , kuomet negali nei pridėti, nei atimti. 

Pabaigai - prieš peršokant į fotografinį reportažą, pastebėsiu, kad parodos uždarymo metu, kuomet vienas iš kuratorių - Peeteris, vedė ekskursiją po parodą, stebėjau publiką (buvo tikrai solidus susidomėjusių būrelis). Pagalvojau, kad parodas lankančių žmonių veidai nesiskiria. Nesvarbu ar tai būtų Lietuvoje, ar Estijoje, ar kokiame Madagaskare-Gibraltare... Ypač tuo įtikino viena mergina, stebėjusi parodą ir klausiusi kuratoriaus pasakojimo tik su viena batu apmauta (kitą dengė megzta kojinė) koja...

Vis - pradėsiu nuo Aistės Gabrielės Černiūtės darbų. Toji pastozika ir kolorizmas, o taip pat metafora ir literatūriškumas mezga mązgą tarp kelių LT tapybos generacijų. Tad nenuostabu (ir džiaugiuosi, kad ji čia) -

Giedrės Riškutės tapyboje veikia, įtampas, poveikį ir vaizdą kuria du esminiai struktūriniai elementai - spalva (ryški) ir potėpiai (pastebimi) -

Adelė Liepa Kaunaitė (kairėje) - ekspresyvi spalvininkė - 

Bronius Gražys savo Vilniaus vedutomis yra geras šio miesto reprezentantas. Galima nepažįstantiems Miesto pasakoti - "Čia matote Šv. Kazimiero bažnyčią, o čia - Choralinė sinagoga"... - 

Rolanas Stankūnas - jo kūriniai sudaryti iš tokių kristalinių, byrančių, dūžtančių struktūrų -

Vis tik myliu Romualdą Balinską kaip tapytoją - jis mąsto tapyboje tokiais tikrais, realiais sapnų debesėliais - 

Didžiosios, II aukšto salės bendras vaizdas - Arvydas Brazdžiūnas-Dusė (kairėje), Rolanas Stankūnas (centre), Romuladas Balinskas (gelmėse) ir vp (dešinėje) -

Na, čia Rolano Stankūno (kairėje) ir vp darbeliai - 

Arvydo Brazdžiūno-Dusės Šančių triptikas. Dusė yra Kauno Žemutinių Šančių tapytojas. Tai, kas yra susiję su šia konkrečia vieta ir su konkrečiais įspūdžiais bei išgyvenimais - yra jo "arklys". Šiaip, kadangi pats buvau prisidėjęs (šalia kitų asmenų, kurie darė viską, kad ta paroda neįvyktų) prie personalinės Dusės parodos "Titanike", pasakyčiau, kad konteksto pakeitimas ar net apskritai jo atsiradimas - rodantis, kuo šis menininkas yra specifinis, - suteikia tik būtinojo aromato akcentų -

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė - 




Andrius Miežis - dar "neatrastas" LT tapytojas. Manau, kad taip, - jis yra kai kuriuose sluoksniuose populiarus, tačiau nepakankamai suvokiamas savo subtilia ironija ir puikiu erdvės, medžiagiškumu ir kultūriniais kontekstais. Šitas darbas - nerealus -

 
 Kuratorius Peeter Krosmann pasakoja apie LT tapybą -  

Casparo Davido Friedricho ar Salvadoro Dali verta kompozicija - mergina parodos pristatyme/ekskursijoje prie lango tik su vienu batu. Tokia ta parodose besilankanti publika - ar EE, ar LT - 

 

 
"Monumentalistų salė" /I aukšte/ - menininkė, parodos dalyvė Aistė Gabrielė Černiūtė ir kuratorė Miglė Kosinskaitė Audriaus Gražio paveikslo fone -

Manto Daujoto tapyba. Intelektuali, ironiška, vibruojanti realistinėmis ir siurrealistinėmis reikšmėmis -

Audriaus Gražio estetiškosios (vos ne "estiškosios") abstrakcijos. Vis tik jų regėjimo stiprybė - matymas gyvai, kuomet gali akimis, žvilgsniu ir net delnu užčiuopti tekstūras ir faktūras - 

Parodos dalyvė (AGČ) klausosi  kuratorių pokalbio -

Štai tas reportažas - apie LT trumpai iš estiškų ir lietuviškų kuratorinių pozicijų. Aiškiai, argumentuotai, įtikinamai. Simboliška, kad fone veikia lietuviškosios tapatybės simbolis - R. Balinsko nutapytasis kartotinis "Nukryžiuotasis" -

https://www.youtube.com/watch?v=p4DDeYLbjbU

Parodos plakatas (dizainas Linos Šiškutės) -

Didžioji mažojo plakato versija (virš kuratorių ir kelių gyvų dalyvių galvų) Tartu dailininkų sąjungos fasade -