Stipriosios ir silpnosios Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos pusės

Aistė Gabrielė Černiūtė yra mano žmona.

Tai skelbiu ir deklaruoju tam, kad visi žinotų, jog rašydamas šį tekstą apie jos darbus ir parodą „Vyšnios kauliukas“ jokiais būdais nesislepiu po tariamo objektyvumo kauke.

A.Černiūtė Vyšnios kauliukas 2014 m.

Dėl šio darbo motyvo šių eilučių autorius pats dairėsi vyšnių Alytaus turguje. Vyšnioms taip pat pozavo autorės uošvių sodo kaulavaisiai. 

Nors objektyviu stengsiuosi būti. Ir tai padarysiu labai paprastai:

–      –    Aprašydamas tai, kas, mano nuomone, yra stipru ir silpna, ar taip pat vidutiniška (nei šiaip-nei taip) jos kūryboje.

Nes juk pripažinkime – net didžiausių genijų kūryboje mes galime aptikti tai, kas mums regisi ne taip įtaigu ir panašiai.

Du patys naujausi ir šviežiausi A. Černiūtės darbai. Tai centrinės visos parodinės instaliacijos kompozicijos. Jos pasitinka duris atidariusį žiūrovą. 

A.Černiūtė Vyšnios kauliukas 2014 m.

A.Černiūtė Mieganti nuotaka 2014 m.

Tapytojas Arvydas Kašauskas dar gegužės mėnesį pozavo kairėje esančiai klūpančiai – kauliuką įsikandusiai figūrai. Pasak autorės, pradžioje tai turėho būti "Mirusi nuotaka", tačiau paskui persigalvojo, nusprendusi, kad nuotaka ne tik gali, bet ir turi prisikelti. Kaip ta miegančioji gražuolė. bet kokiu atveju – krikščioniškoji ikonografija čia paliko savų pėdsakų. (Kaip ir mažesnėse šios temos – vyšnios kauliukų – kompozicijose galima įžvelgti Kryžiaus stočių reminiscencijas. 

Taigi – kas yra stipru Aistės tapyboje?

Aistės tapyboje yra stipri pati tapyba. Tai, žinoma, tie vadinamieji „dažažmogiai“. Juos sukūrė (ir formą, ir pavadinimą) pati Aistė. Kaip jai sakė viena „draugė“ – „neįsivaizduok, kad čia darai kažką ypatingo“. Aistė to ir neįsivaizduoja. Ji tiesiog daro tai, ką nori daryti. Kaip žmogus, kuris matė jos virsmą, keitimąsi – tiksliau – sunkias savos tapatybės paieškas, galiu pabrėžti, kad „dažažmogiai“ natūraliai gimė iš Aistės tapybos. Studijų laikais tai buvo klampi dažų masė (tiesiogiai kadaise kažkiek buvo įtakota Ričardo Povilo Vaitiekūno, netiesiogiai – nes kas juo tada nesižavėjo? – Salomono Teitelbaumo). Vėliau ta masė kėlėsi (kaip tešla ant mielių) ir įgavo apčiuopiamas formas. Čia jau Aistė savo „dažažmogių“ ir temų dėka tapo savimi. 

A.Černiūtė Žemės lopinėlis 2010-2011 m.
Šį darbą galima vadinti viena iš autorės tapybinių esencijų. Čia ir dažažmoginis reljefiškumas groja pirmuoju smuiku, ir žalia spalva ("Nelabai mėgstu tą žalią, tačiau paradoksas, kad ją vis vartoju. Na ką gi – žalia juk yra gyvybė!"), ir amžinieji moters bei vyro santykiai. 

–        – Literatūra, – kaip pasakytų kas nors.

–        – Tos lėlės, – sako kai kas.

–         – Tai net ne tapyba, – pritaria kiti.

Va būtent čia gal ir slypėtų silpnoji Aistės tapybos pusė. Silpnoji bent jau tame, kad būtent kiti tame įžvelgia tą silpnumą.

Kaip ir daug kam yra nepriimtinas literatūriškumas. Negaliu ginčytis. Man literatūra tapyboje patinka. Tie, kuriems nepatinka literatūra, turi daryti abstrakcijas. O man tapyboje patinka ir plastinė, ir įvaizdžių kalba. Tuo tapyba ir būna stipri. Kartais tos literatūros net galėtų būti daugiau! Ciklai, komiksai, poliptikai ir panašiai.

Man taip pat patinka, kai menininkas nori būti savimi. Ir jis yra toks. Kai jis daro tai (atleiskite už banalią frazę), kad eina jam iš širdies. Tai neišgalvota, o išjausta tapyba. Ir tai yra labai stipru. Gal neatsitiktinai Aistės tapyboje glūdi ir tam tikras sakralus klodas – kai kas yra nulemta ir kultūrinės patirties, ir religinių įsitikinimų. Sakralumo mene niekuomet nebūna per daug – kaip ir sviesto košėje.

Arba tas „lėliškumas“. Kai kas kažkodėl įžvelgia sąsajas su porcelianinėmis figūrėlėmis. Vienas korifėjas net pasakė: „Čia juk kičas kiče“. Irgi neįmanoma ginčytis.

Kai kas dar patarinėja daryti tuos „dažažmogius“ didesnių mastelių. „Va, jeigu tai būtų natūralaus 

žmogaus dydžio“, – kažkas kadaise rekomendavo. Nu ne. Kiekvienas juk turi savo formatą.

A.Černiūtė Peteliškė (2013 m.) ir Vėjyje (2012 m.)
Du nedidelio formato "dažažmogiai". Iš tiesų – dideliems jausmams išreikšti dažnai užtenka nedidelio formato. Tai kaip trieiliai lyrikoje...

A. Černiūtė Valdovas 2014 m.

Man pačiam labai patinka šitas paveikslas. Gal todėl, kad šį valdovą sutapatinu su savo asmeniu. Na, toks noras būti išskirtiniu, pasibaigiantis peteliškišku sparnelių trapumu. Prieš kelias dienas būtent tokią nuotaiką patyriau mindamas dviratį Gedimino prospekte: jaučiausi labai "kietu", kol nenulūžo pedalas ir nesitvojau veidu į grindinį. Šioje kompozicijoje esama kažko tokio...

A.Černiūtė Vyšnios kauliukas 2014 m.

Prisipažinsiu – kai Aistė tapė šį darbą, aš jį kritikavau. Vienu metu autorė buvo nelabai laiminga ir šiek tiek pyktelėjusi buvo priversta tapyti toliau (rėkiau ir siautėjau). Nebuvau iki galo patenkintas ir galutiniu rezultatu (tik jau nieko nesakiau) – kažkaip neįtiko tas spalvų pilkumas, iš pirmo žvilgsnio erzinantis potėpio atsainumas (nors tapytoja kaip tik labai susikaupusi tepa). Bet galerijoje, visos ekspozicijos kontekste darbas sužibėjo!

Nors šiaip tarp silpnųjų Aistės tapybos pusių paminėčiau kelis dalykus – šiuo metu susiniveliavusias spalvas (purvelis kartais valdo). Tačiau parodinėje kolekcijoje visa tai kaip tik klijuojasi į vieną visumą. Taip pat mane kartais užknisa balerinos (ačiū Aistei, parodoje jų nebuvo). Kai kada norisi geresnio ištapymo – bet tai pasiekiama (Aistė kaip tapytoja pasižymi tuo, kad pertapo darbus ir po kažkiek laiko – žinoma, jeigu jie dar būna aktualūs).

Silpnas ir stiprias puses iš dalies nusakė Pamėnkalnio galerijoje matytas epizodas:

Dalyvavo trys asmenys. Dama, be galo ilgai studijuojanti kiekvieną paveikslą. Simpatiška mergina, kiekvieną paveikslą taip pat apžiūrinėjanti pakankamai kruopščiai – ilgai ir pamąstydama. Ir toks vyras – aukštas, voratinkliniais (poilgiais ir kiek aptriušusiais) plaukais, su pilvu, primenančiu po oda užkištą Astrachanės arbūzą. Dama tylėjo ir dūsavo. Džentelmenas pasakė: „Čia kažkokia tautodailė! Kam reikėjo tiek metų studijuoti – tik dėl tokios tapybos?“. Laikrodžio kryptimi greituoju būdu apžiūrėjęs parodą, jis dingo Pylimo gatvėje, prieš tai gana stipriai trinktelėjęs durimis. O gražioji panelė jo pavymui atlaidžiai pakomentavo: „Na, šiaip gal šita tapyba yra skirta subtilesnio mąstymo ir jautresnių pojūčių žmonėms“. Dar ji tarstelėjo, kad bauginančiai atrodo iš žmonių išaugantys augalai. Tačiau kitkas atvirkščiai – pakelia dvasią....

A.Černiūtė Nuo šiol vadinkite mane rože 2013 m.
Vienas iš Aistės tragiškųjų. Mane jis žiauriai kabina. Žiauriai visomis prasmėmis.

A.Černiūtė Lubinų žydėjimas 2011 m.
Vienas iš lyriškųjų. Su mėlyna Aistei visuomet viskas gerai...

Taigi – tokios tad ir būtų stiprios, silpnos ir vidutinės Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos pusės. Labai kažkokių blogų ir nesurašiau, nes man jos tapyba patinka. Nes kaipgi gali nepatikti tai, ką daro artimas žmogus?