Absurdo ir mirties koliažai: įkalčiai kaip meno kūriniai

Principas labai paprastas – menininkas Kęstutis Grigaliūnas pateikė 64 nuotraukas su įvairiausiais artefaktais, kuriuos jis aptiko kaip medžiagą 1940-ais metais sovietinių represinių struktūrų tardomų suimtųjų bylose. Šių eilučių autorius nebuvo informuotas – kokios tai bylos, kokie suimtieji ir kokią rolę jų istorijose atliko minėtieji daiktai. Prieš akis ratu sukasi vaizdai, apie juos reikia ką nors parašyti. Uždavinys ir lengvas, ir sunkus vienu metu. Visai neseniai apžiūrinėjau bizantinių ikonų parodą, mąstydamas, kad kai kuriais vaizdas pasako kur kas daugiau, o etiketės, tegul ir pateikdamos daug papildomų žinių, gali net trukdyti. Trukdyti užmegzti tiesioginį suvokėjo kontaktą su kontempliuojamu objektu.

Koliažinį, tarytum iš skiaučių sudėlioto teksto principą padiktavo gana eklektiška vaizdinė medžiaga.

Sapnas (vietoje preambulės ar įvado, arba prologo). Naktį sapnavau, kad lankausi nuolatinėje K.Grigaliūno darbo vietoje – buvusiame sovietiniame Saugume. Pažįstami pasakoja, kad menininkas ten vaikšto kaip į nuolatinę, etatinę darbovietę. Iš tiesų ir pats matau jį Gedimino prospekte, spėriai žingsniuojantį į lipdiniais ir orderiniais motyvais nulipintą ir visai nebaisiai iš išorės atrodantį pastatą. Taigi, sapnavau, kad lankausi šio statinio viduje. Nedidelėje patalpoje, esančioje pastogėje, primenančioje fotografo laboratoriją (kažkokios vonelės su cheminiais tirpalais ir panašiai) K.Grigaliūnas man pasakojo apie savo sumanymą bei jo įgyvendinimo subtilumus. Buvo vakaras, o gal net ankstyva naktis. Staiga už kartoninės sienos pasigirdo žingsniai. Normalūs, ritmiški kojų taukšėjimai. Ne, iš tiesų lyg pernelyg dideli batai buvo velkami žeme. Tad girdėjosi tempimo garsai. K.Grigaliūnas atidarė duris – o ten nieko. Tik žingsniai pasigirdo jau kitoje vietoje. Jie buvo garsūs ir visiškai realūs. O studijos šeimininkas man pasakė: „Matai? Ir taip kiekvieną naktį“. Toks tad buvo sapnas – be didesnio moralo ar košmaro.

Esmė slypi tame, kad mirus ar žuvus žmogui, jo žingsniai (ir ne tik žingsniai, bet ir balsai, atsidūsėjimai, nusikosėjimai) gali girdėtis ilgai.

Apie kolekciją. Tad ir K.Grigaliūno Ypatingajame archyve surinkta medžiaga yra savotiška tų žmonių, kurių adresu buvo užvestos bylos, žingsnių aidas (kaip patetiškai tai skambėtų). Tai iš tiesų vadintina ne kuo kitu, o kolekcija. Kuo tikriausiu rinkiniu (koks jis yra – baudžiamasis, tiriamasis ar emocinis – priklauso nuo konteksto bei suvokėjo). Kolekcija, rinkinys, kaip pasakytų Susana Sontag, visų pirma yra to rinkėjo vidaus, jo sielos (jeigu tas kolekcionierius turi tokią) išklotinė. Na gerai – netgi veidrodis. Bet jeigu tai veidrodis, tai jis labiau primena išlenktą, iškreiptą veidrodį.

Apie pirminį kolekcionierių. Kalbėdamas apie kreivą veidrodį, omenyje turiu pirminį kolekcionerių (nes visame kolekcijos reiškinyje jų, išsirikiavusių grandinėle, yra ne vienas). Tokiu laikytinas saugumietis. Tardytojas. Individas, kaupęs materialus (tiesioginis vertinys iš tame darbe vartotos rusų kalbos) , rinkęs įkalčius, atlikinėjęs nuodugnias ir ne tokias, galbūt visai atsainias kratas, kartais į jam pavestą darbą žvelgęs be galo rūpestingai, kitais atvejais – galbūt pakankamai atsainiai (o kam reikia to rūpestingumo? – viso proceso finalas juk ir taip gana aiškus – 10 metų, dvidešimt penkeri arba „aukščiausia bausmė“). (Šioje vietoje reikėtų prisiminti istoriją apie Picasso ir Gerniką, ir Paryžiaus studijoje apsilankiusį vokiečių karininką). 

Pagrindinis kolekcionierius. Pagrindiniu kolekcionieriumi turėtų būti tas įtariamasis, tiksliau – įtariamieji, kurių adresu ir buvo kaupiama dosjė. Paradoksas slypi tame, kad retas įtariamasis kada nors pagalvojo ateityje tapsiantis kolekcionieriumi. Tiksliau – ne tapsiantis, o paverstas, atributuotas ar dar kaip nors panašiai. Juk visa ši kolekcija atsirado kaip tam tikras istorinių pokyčių padarinys. Kažin ar tas įtariamasis pagalvojo, jog taps net įtariamuoju, ne tik kolekcionieriumi.

Esminis kolekcionierius. Esminiu kolekcionieriumi laikytinas pats K.Grigaliūnas. Tai jis, 1) peržiūrėjo medžiagą (kurios, kaip galima suprasti, yra neišmatuojami klodai), 2) tai jis atliko tam tikrą selekciją, pateikdamas ribotą tos medžiagos kiekį aprašinėtojui. Galop 3) rinkdamas, jis galbūt mąstė, kokia medžiaga galėtų tikti vienam ar kitam aprašinėtojui, kas sudomintų tą, o kas – aną.

Dar vienas kolekcionierius. Šių eilučių autorius jau net nepretenduoja į jokius kolekcionierius, nors jo sąmonėje taip pat vyksta tam tikra atranka. Iš šešiasdešimt keturių pozicijų, visgi negali lygiaverčiai vertinti visų. Į akis pirmiausia krenta ryškesni artefaktai, didesnės raidės. Kažin ar šis vizualus veiksnys turėjo reikšmės pirminiame etape, tačiau paskutiniame – be jokios abejonės, kad taip.

Kolekcijos struktūra. Visą rinkinį galima išskaidyti į kelias grupes, sąlygotas vaizdinių, semantinių kiekvieno objekto ypatumų. Bet pjūvių ir skrodimų galima daryti visomis, pačiomis įvairiausiomis kryptimis.

Antai, vieni egzemplioriai yra rankraštiniai – dažniausiai tai ir yra tai, kas ir anomis, ir net mūsų dienomis laikoma kuo tikriausiais įkalčiais. Turbūt tai viena svarbiausių kolekcijos grupių. Kodėl laikoma įkalčiais? Todėl kad gyvenime atsiranda pavienių kovotojų, taip pat žmonių, besistengiančių burtis į visokias grupes ir organizacijas, ieškančių Tiesos ir teisybės ir panašiai. Jie kažką rašo, piešia, kuria, daro. Ir tik nuo valstybės, to prievartinio organizmo, priklauso, kaip ji į tai reaguos. Demokratinėje šalyje daug kas suprantama kaip natūrali pilietinių teisių apraiška, autoritarinėje visuomenėje – pagrindas apkaltinimui. Tokiame kontekste suprantu kodėl, pavyzdžiui, mano močiutė sunaikino savo gimnazijos laikų suolo draugės Stasės laiškus iš Sibiro. Arba kodėl šeimoje būdavo nutylima baldų, kostiumų ir puodų – kuriuos seneliams atitempė laikinai pasaugoti (ruošdamasis ilgai kelionei pas baltas meškas)  kaimynas Povilas, kilmė.

Įkalčiai – tai negrabia gimnazistiška ranka išvedžioti atsišaukimai, proklomacijos, plakatai. Kuo tikriausias samizdatas, d.i.y – akivaizdu, kad rezistencinės ir disidentinės veiklos pamatas buvo išlietas jau 1940-aisiais metais. Natūralu, kadangi tegul ir autokratiškoje valstybėje daugiau nei dešimtmetį gyvenę piliečiai buvo „sugadinti“ įsitikinimo, jog savo asmeninę poziciją ne tik galima, bet ir būtina reikšti drąsiai ir nesidairant į šonus. Turbūt klasikinis atsišaukimo pavyzdys būtų tie mėlynu rašalu išvesti žodžiai: „Atminkite sūnūs/ brangios Lietuvos/ - Tas laisvės nevertas/ kas negina jos“. Arba plakatas „Neužmiršk senovės!..” (sukurtas aštuntoko V.Juodkojo). Tam, kad niekas nesuabejotų, jog tai yra plakatas, jo viršutinėje dalyje taip ir parašyta: „Plakatas“. 

Šio kūrinio stilistika yra akivaizdžiai įtakota taikomosios Tarpukario grafikos – kažkas tarp dar vis aktualaus moderno (bent jau plakato mene), itališkojo fašistinio meno (totalitarinei propagandinei dailei būdingas žiūrėjimo iš apačios rakursas) ir tautinio stiliaus apraiškų. Ir už visa tai, už kvietimą nepamiršti praeities, kaltinamasis turbūt prarado gyvybę (geresniu atveju jo gyvenimas buvo sužalotas iš esmės). Keistu naivumu dvelkia rankraštinis „Laisvosios Lietuvos“ sąjūdžio (turbūt irgi moksleiviškos pogrindinės organizacijos, galbūt atstovaujamos vieno ar kelių narių) organas „Laisvoji Lietuva“, įkainotas nei daug, nei mažai – vienu litu. 1940 metų sausio 26 dieną (laikraštėlio išleidimo metu) tarybinėje, o ne laisvoje Lietuvoje toks, socialistinį rublį ignoruojantis finansinis pareiškimas turbūt buvo tapatus politiniam gestui. 

Visame tame yra ir naivaus, dar nesugadinto idealizmo, ir kartu – vizionieriškai brandaus politinio brandumo. Kaip bevertintume sovietines represines struktūras, tačiau, jos, besišvaistydamos žiaurumo kirviu, puikiai žinojo, kokias aukas rinktis, ir ką reikia naikinti – vienus dėl to kad jie pavojingi čia ir dabar, kitus – kad jie tokiais bus arba gali būti, kitus – tiesiog pagąsdinimui. Štai vėl, kad ir toks pavyzdys, kuriame gana negrabiai (ir dėl to išraiškingai – beje, visuomet pagalvoju, kad lietuviška heraldika, tai yra Vytis, yra gana sudėtinga, ir dėl to reikalauja didesnių meninių įgūdžių) nupieštas raitelis ant žirgo, o po juo tokia antraštė: „Garbė tėvams kurie ją/ gynė ir kas už ateitį kovos“. Autorius tarytum žinojo, lyg pats ruošėsi eschatologinėms grumtynėms tarp gėrio ir blogio jėgų. Kuo visa tai baigėsi – jo asmeninio gyvenimo pasekmė...

Atminimai. Atskirą žanrą rankraštinių objektų grupėje sudaro prisiminimams, atsiminimams priklausantys egzemplioriai. Dabar tai beveik pamirštas dalykas, tačiau prieš kelis dešimtmečius, net šių eilučių autoriaus vaikystėje ir paauglystėje atsiminimų sąsiuviniai buvo vienas populiariausių užklasinės, popamokinės (iš tikrųjų – pamokinės) veiklos užsiėmimų. Sukuri savo, pildai bendramokslių sąsiuvinius, rašydamas klišėmis tapusius tekstus („Atminimas – ne vežimas, pora žodžių ir gana...“), pieši šablonius vaizdus (gėlės, peizažai etc.) ir tokiu būdu įsikomponuoji adresato atmintyje. Regis, kad K.Grigaliūno surinktoje kolekcijoje tokių atminimų taip pat esama. Visas subtilumas slypi tame, kad šie, „politizuoti“ (NKVD tardytojų ir ne tik jų akimis) at(si)minimai buvo svarbiu įkalčiu. Tai ir rodo visą padėties absurdiškumą. Štai, kad ir tas, surašytas su klaidomis: „Prisiminkit broleili, sesutės/ ta lietuvišką groži kur mus/ širdis troško štai kaip/ pažiūriu į ta kalna/ tuojau mano širdis tiliai/ plak lik ka jausdama/ jau mana krutine jausmu/ truksta kad lasves nėra/ kad mus grazia lietuva/ taip vargina“.

Prie atminimų-atsiminimų žanro galbūt (bet tik galbūt – nes tardytojų ir kankintojų intencijos iki galo nėra aiškios) priskirtinos būtų ir visos tos reklamos. Tiesą sakant, jų buvimo šiame rinkinyje intencijų niekaip nesupratau. Bet turbūt todėl, kad apie situaciją mąsčiau ne „Gyvulių ūkio“ kategorijomis. Kaip ten bebūtų, retrospekcinis-asmeninis pobūdis čia neabejotinai yra svarbus. (Lygiai taip pat sėkmingai senelių namų palėpėje saugoti vokiečių laikų degtukai rožinėmis galvutėmis, tėvo ypatingai kotiruota „Liesilio“ firmos marinuotų ar raugintų agurkų „skarbonkė“, skirta angliškam eksportui). Spėju, bet tiktai spėju, kad ju pirmaisiais sovietinės okupacijos metais rimtu įkalčiu galėjo tapti su Nepriklausomybe susijęs tabakas ar skalbimo milteliai. Kaip ten bebūtų – visiškai logiškai atrodo „valdžios koncesijuoto išeivybės ir turistų biuro ‚Susisiekimas‘“ reklaminis lapelis, bet ką ten veikia avižų dribsnių „Sveikata“ etiketė?

Pranašiškai ir ciniškai (čia kokiame kontekste į tai pasižiūrėsi) skamba reklaminis agitavimas: „Taupyk juodai dienai“.

Absurdo koliažai. Konstruktyvizmas, suprematizmas, kubofuturizmas ir kitos avangardinės modernaus meno kryptys Tarybų Sąjungoje oficialiai nebeegzistavo nuo 4-ojo dešimtmečio pradžios. Visas situacijos tragikomizmas slypi tame, kad būtent šią, prieš mūsų akis esančią medžiagą galima laikyti kuo tikriausiais absurdo koliažais. Jų autoriai jokiu būdu nepripažintų, kad tai atstovauja absurdui (o juk iš tiesų keblu ir keista įrodinėti, jog absurdas yra absurdiškas) ir (taip pat ar juo labiau), jog tai yra koliažai. O iš tiesų – tie į bylas įklijuoti popierėliai (manekenų, reklamuojančių megztas liemenes, atvaizdai, traktorių reklamos, Boleslovo Namajuškos pasas vieniems metais), neturintys jokio tarpusavio ryšio, ypač tuomet, kai nesimato tardymo protokolų teikiamos informacijos, regisi kaip kuo tikriausi tardytojų suklijuoti koliažai.

Arba fotografijos su konfiskuotais ginklais – įvairių markių ir modelių pistoletai, revolveriai, šaudmenys ir sprogmenys išdėstyti ne bet kaip, o į simetriškas kompozicijas, kuo tikriausius medžioklės trofėjų stendus. Juose iškalbingai regisi net balti pagrindai bei fonai – kuo tikriausi trimakiškų ir lukiškų natiurmortų pirmtakai.

Absurdas. Taip, tai absurdas. Ir nereikia būti Albertu Camus, kad visa tai suprastume. Žodžiai čia tik sutrukdytų.

Įkalčiai kaip meno kūriniai. Žvelgiant į visą šią medžiagą per tuos pan-estetinius akinus, meniškais pasirodo ir tie dokumentai, kurie turi akivaizdų ryšį su byla ir su sistemos krumpliaračiais. Panašiai turbūt prakalba ir hebrajiškai surašyti dalykai – štai, kad ir Javos apelsinų (turbūt) etiketė, greičiausiai demaskuojanti kaltinamąjį ir atskleidžiantį jo dayvavimą tarptautiniame sionistų tinkle. Bet ne apie tai. Patys tardytojai iš tiesų parodė nemenkų įgūdžių, kruopščiai paišydami ir braižydami iš S.S.S.R. į Trečiąjį Reichą tais 1940 metais bandžiusių pasitraukti ir pagautų nelaimėlių sulaikymo schemas. Skirtingos spalvos, šriftų įvairovė, siurrealistiškais debesėliais pavaizduoti miškų masyvai, punktyriškai pažymėtos „nusikaltėlių“ judėjimo schemos iš tiesų kuria „penktosios kolonos“ egzistavimo (iš tiesų – paranojiškos psichozės) atmosferą, kurią geba pajusti tik tie, pakylantys (bent mentališkai) į orą ir žvelgiantys į visą situaciją iš paukščio skrydžio.

Juodos Stalino akys. Juozo Urbšio prisiminimuose aprašoma, kaip jau kalintį paskutinįjį Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą išsikvietė tardytojas ir paklausė: „Dėl ko jūs esate kaltinamas?“. „Nežinau“, – atsakė šis, „turbūt dėl to, kad draugo Stalino pypkę pavogiau“. Esą abu pasijuokė ir tardymas vyko toliau. Neaišku, kokia realumo dozė slypi šioje istorijoje, tačiau visiškai akivaizdu, kad labiau patyrę sovietiniai gyventojai žinojo, kad juokauti Vado ir sistemos adresu geriau nereikia. Čia gali papasakoti ir savo brežnevinės vaikystės epizodą. Vaikų darželyje, auklėtojoms negirdint ir apimtas kažkokio impuslo (juk ne namuose buvau auklėjamas teisinga tarybine dvasia) pažiūrėjęs į ant sienos kabantį geriausio visų vaikučių bičiulio – Iljičiaus portretą, pasakiau: „Šitas plikas kvailys!“. Ir tuomet labai išsigandau. Mano penkiametė sąmonė instinktyviai pašnabždėjo, kad pažeidžiau kažkokį iki tol neišsiaiškintą tabu. Drebėjau, kad niekas iš „kolegų“ nepasakytų auklėtojoms. Bendraamžiai, turiu pastebėti, nebuvo skundikai. 
Esmė slypi tame, kad bent kelis metus pagyvenęs sistemoje individas jau turėjo tam tikrus saugiklius ir stabdžius, nulemtus žinojimo, ką galima ir ko negalima (kitas reikalas – kad būnant žmogumi, tų idiotiškų ribų galima ir nepajausti ar juo labiau, įvairiose situacijose, jas tiesiog peržengti). Tad būtent tokiu bebaimiškumu – bet ne todėl, kad atlikėjas buvo ypatingai drąsus, gal tiesiog jis nežinojo, kokios rimtos gali būti pasekmės, galima paaiškinti 1939-ųjų metų „Sovietskaja Belorussija“ laikraščio skiautę su juodai uždažytomis Stalino akimis. Tas „dailininkas“ galbūt tik mechaniškai užtušavo tas rauplėto veido akiduobes – be jokio toli siekiančio tikslo. Bet gavo bylą ir nutrauktą, ar geresniu atveju – gerokai sutraukytą gyvenimą.

Vietoje epilogo. Epilogu buvo ir yra istorija. Šiame pasakojime kai kam – 1941-ieji (kad ir birželio 22-oji, kitiems – kitos, vėlesnės dienos – dvidešimt trečia, ketvirta...), kai kam – dar kiti metai, dešimtmečiai ar net šimtmečiai. Nesinori ir didelių patetikų, nes tokia, jeigu ir yra, egzistuoja kažkur tarp eilučių, tarp tų keistų artefaktų, buvusių žmonių ir jų gyvenimų liudininkų ir kartu visai ne-liudininkų. Nes tie keisti daiktai kažin ar gali ką nors liudyti ir teigti ką nors daugiau nei apie save pačius. Bylos užverčiamos iki kito karto, kada nors vėlgi bus atverčiamos. Ir taip – dar, ir dar, ir dar. Taip žingsniai girdėsis nuolatos...