Monikos pasakymas, kad domėtis seksualumu tapyboje ją (vėl ir dar) paskatino kažkurių metų kažkokia Vilniaus meno mugė (laisvai cituoju parodos aprašą), yra tikslus ir teisingas tik iš dalies.
Žinant, kad ši menininkė 2010 metais apsigynė tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje ir netgi su tomis pačiomis temomis, motyvais bei išraiškos priemonėmis (niekas nepasikeitė - netgi poza) – plačiai pražergtomis kojomis, vaginomis ir nedidelėmis krūtimis, žaisliukais, apverstomis lempomis bei kitais nikeliu ir vartotojiškumu blizgančiais daiktais (beigi jautraus kūno ir negyvo daikto antiteze), šilku, ir tapyba išgauta piešiant (ar piešiniu, gautu tapant) – toks pasakymas tėra koketavimas.
Žinant, kad ši menininkė 2010 metais apsigynė tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje ir netgi su tomis pačiomis temomis, motyvais bei išraiškos priemonėmis (niekas nepasikeitė - netgi poza) – plačiai pražergtomis kojomis, vaginomis ir nedidelėmis krūtimis, žaisliukais, apverstomis lempomis bei kitais nikeliu ir vartotojiškumu blizgančiais daiktais (beigi jautraus kūno ir negyvo daikto antiteze), šilku, ir tapyba išgauta piešiant (ar piešiniu, gautu tapant) – toks pasakymas tėra koketavimas.
Juk ir taip aišku, kad net be mugės Monika tapytų tas savo apsinuoginusias ir pasižergusiais (kūniškai ir dvasiškai) būtybes, tiksliau save.
Kita vertus, pasakyme (kad tapyti užvežė teigiami ir neigiami žiūrovų pasisakymai) yra labai-labai daug tiesos – Monika yra iš tų menininkų tipo, kuriuos akumuliuoja ir generuoja aplinkinių reakcijos. Nesvarbu ar teigiamos, ar neigiamos. Tiksliau – geriau veikia netgi labiau neigiamos. Nes tai kažkaip susiję su paaugliška maištingumo samprata – norisi daryti priešingai kitiems.
Būtent tokia yra Monika kaip menininkė. Ji – maištaujanti paauglė tapyboje, rodanti čia savo intymias vietas. Intymumas provokuoja ir glumina. Toks tad yra tikslas ir priemonė...
Minėtoje dailės akademijoje to paaugliškumo visais laikais būdavo su kaupu ir net per akis. Nesinori tipologizuoti seksualumo ir specialybiškumo aspektais, tačiau vaikinai (ir kažkodėl ypač skulptoriai) čia savo jaunąjį maištingumą paprastai demonstruoja ką nors veikdami su mėsa – žalia, nevirta, kartais net pašvinkusia. O merginos (ypač tapytojos) yra linkusios apsinuoginti ir visokiais būdais eksponuoti, šiaip ką nors veikti su savo genitalijomis.
Viskas tai yra gerai savo vietoje ir savu laiku. Pereinamas etapas!
Ir dėl to iš Monikos jau norisi kažko kito. Tai yra – naujo. Tas beveik penkis metus užsitęsęs tų pačių motyvų eskalavimas jau verčia baimintis dėl menininkės užsiciklinimo, jos nenoro keistis ir eiti pirmyn. Nesimato progreso – ir tai yra blogai, nes Monika yra viena iš energingiausių, aktyviausių ir savičiausių tapytojų mūsų platumose mūsų laikais. Vien ko vertas yra jos tapybinis mostas – galingas, it skrodžiantis vidurius charakiri kardas!
Taigi – Monika dar vis yra įdomi, bet visą laiką darydama tą pat ir taip pat, ji atsibos.
Galop – glumina ir pats tiesmukumas. Kartais tai gal ir vertybė (drąsa mene visuomet buvo ir yra vertybė), bet žmogui, pretenduojančiam į „entelegenciją“ tai ima ir atsibosta. Užknisa. Manau, kad ne vienam žiūrovui (ypač tai auditorijos pusei, kuri tuo pasigirti negali) visai įdomu stebėti artimu planu parodytas lytines lūpas. Taip yra tiesiog patenkinamas homo sapiens rūšiai būdingas smalsumas. Tačiau mojavimas visu tuo ilgai ir nuobodžiai, ir (svarbiausia!) taip pat, be jokios kūrybinės bei seksualinės fantazijos (tai yra - vienodai) – nėra nei labai subtilus, nei intriguojantis.
Galop – glumina ir pats tiesmukumas. Kartais tai gal ir vertybė (drąsa mene visuomet buvo ir yra vertybė), bet žmogui, pretenduojančiam į „entelegenciją“ tai ima ir atsibosta. Užknisa. Manau, kad ne vienam žiūrovui (ypač tai auditorijos pusei, kuri tuo pasigirti negali) visai įdomu stebėti artimu planu parodytas lytines lūpas. Taip yra tiesiog patenkinamas homo sapiens rūšiai būdingas smalsumas. Tačiau mojavimas visu tuo ilgai ir nuobodžiai, ir (svarbiausia!) taip pat, be jokios kūrybinės bei seksualinės fantazijos (tai yra - vienodai) – nėra nei labai subtilus, nei intriguojantis.
Gal todėl, pavyzdžiui man, labiausiai vykę tapybos kūriniai pasirodė tie, kuriuose lytiškumas, jo visa kazuistika buvo perteikta gašliai apčiulptom formom ir vaisingai ištryškusiais dažais.
Arba vertas dėmesio video kūrinys, kuriame kūnas buvo paslėptas po balta paklode (tarytum stipendiatų kūriniai lietuviškame paviljone vienos Venecijos bienalės metu) ir žiūrovui buvo suteikta galimybė apimtis ir formas praktiškai įsivaizduoti savo seksualinėms fantazijoms linkusioje smegenų dalimi...
Arba vertas dėmesio video kūrinys, kuriame kūnas buvo paslėptas po balta paklode (tarytum stipendiatų kūriniai lietuviškame paviljone vienos Venecijos bienalės metu) ir žiūrovui buvo suteikta galimybė apimtis ir formas praktiškai įsivaizduoti savo seksualinėms fantazijoms linkusioje smegenų dalimi...
Be to, skaitant parodos aprašą ir bandant susieti jį su parodos vaizdine dalimi, norisi paprieštarauti dėl vieno dalyko. Monika aiškina, kad kalba apie šiuolaikinės moters tapatybę. Tapatybės terminas yra pastarojo meto žodis parazitas. Jį vartoja ne vienas, norintis būti ar bent atrodyti šiuolaikišku ir aktualiu. Viskas ir čia labai gerai. Bet man regisi, kad pirma, tapatybė slypi ne tik fiziniame žmogaus būvyje. Ir tai, kad moteris rodo savo, atsiprašant, putę ar papus, dar neatskleidžia jos tikrojo veido. Kaip ir ekshibicionistas krūmuose neprilygsta pacientui psichologo kabinete.
Galop - lygiai taip pat apie žmogaus tapatybės visumą nekalba ausies kaušelis, bamba, trečias iš viršaus kairys šonkaulis. Ką jau ten vagina...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą