Kaip ten bebūtų - simbolinis aspektas egzistuoja bet kuriame viešojoje erdvėje veikiančiame artefakte ir ignoruojant ženklų kalbą bei koduojamą informaciją, galima nukrypti į dviprasmybių (geriausiu atveju) arba neskonybių ekvatoriją.
Tai puikiai atskleidžia, kad ir neseniai vykusi neužmirštuolių akcija, kurioje žinantys ir nežinantys vartojo tikrą ar tariamą masonų simboliką, tuo suteikdami peno vieniems demonizuoti, o kitiems ironizuoti.
Dar pamenu lietuvišką karių žurnalą, kuriame reportažą, pasakojantį apie karinės minties entuziastų žygį militarinės šlovės takais, ženklino paantraštė: "Niekas nepamirštas, niekas nepamiršo". Nežinantiems ar visgi pamiršusiems priminsiu, kad tai sovietinė klišė, skirta Raudonosios armijos, o ne Lietuvos laisvės kovotojų garbinimui.
Tiesioginė ir dviprasminė (ar daugiaprasminė) simbolika reiškiasi ir Lukiškių aikštės viduryje kabančioje senojoje Lietuvos vėliavoje.
Iš karto noriu pareikšti, kad vizualiai tai yra ypatingai paveikus sumanymas - ypač galingai ta raudona vėliava su baltu Vytimi regisi sniegu nubalinto Vilniaus fone. Tas kraujo ir pieno kontrastas ima už pačių paširdžių.
Imponuoja ir visos konstrukcijos trapumas - lyginant su visais naujausiais ir būsimais megalomaniškais praeities ženklinimo monumentais - tai kuo tikriausia elegancijos apraiška. Turbūt šią aplinkybę lėmė tai, kad Vyties vėliavos iškėlimas Lukiškėse yra privati (kaip supratau - Deivydo Rimkevičiaus ir Mindaugo Siaurio idėja), o ne valdiška (ir su beskonybe bei sunkiai maskuojamais pinigų plovimais eilinį kartą susijusi) iniciatyva.
Bet būtent tas trapumas gal ir pakišo koją. Gigantiška vėliava turėjo atrodyti taip:
- "Vėliavą aikštėje į 20 metrų aukštį iškels stratosferinis balionas, jis visą laiką kabos 100 metrų aukštyje. Balionas ir laikys vėliavą, kuri bus pritvirtinta prie keturių specialių apšvietimo stulpų." -
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lukiskiu-aiksteje-rekordinio-dydzio-vycio-veliava.d?id=63192388#ixzz2r2wnJfwH
Deja, kiekvieną dieną eidamas pro aikštę, nematau nei keturių stulpų (jie yra lygiai du, pora), nei stratosferinio baliono.
O tai lėmė paprastą ypatybę (apie ką, beje, šiek tiek asmeniškai susidūręs su didelių formatų - tik ne vėliavų, o tapybos ant popieriaus eksponavimu, iš karto, iš pat pradžių turėjau omenyje) - vėjas vėliavą taršo ir glamžo kaip kokį skalbinį ar ant virvės padžiautą mazgotę.
Tai, kad ši situacija sužadino vėliavos panašumą į pakaruoklį (tiksliau - tarp dviejų medžių plėšomą kankinį - senas geras stabmeldžių lietuvių tortūrinimo būdas) dar būtų pusė galo - juk Lukiškių aikštės viena iš paskirčių ir buvo (šalia prekybinės) pramoginis patriotų korimas ar kitoks žudymas.
Vėliava, besiblaškanti ant virvės dar primena lynu balansuojantį žonglierių. Tai irgi nėra taip blogai - Kaziuko mugės laikais čia turbūt dar ir ne to pamatydavo. Kažkodėl dar prisiminiau Also sprach Zarathustra - garsusis Nyčės iubermenšas taip pat, regis, sake pamokslus ant lyno. Kol kažkas nešūktelėjo:
- Pakankamai girdėjom kalbant akrobatą, tegul dabar jis savo meną rodo! (A.Tekoriaus vertimas)
Puiku būtų matyti Antžmogį mūsų Vytyje.
Blogiau yra tai, kad bent aš asmeniškai modernizuotoje ir stilizuotoje jo, to heraldinio ženklo figūroje visuomet atpažįstu kyšančius jo autoriaus - Aloyzo Každailio ūsus. Bet tai gal grynas sutapimas, be jokių simbolių ar metaforų...
Į Vytį tarp dviejų stulpų galima pažvelgti ir sportiniu žvilgsniu. Tuomet ta konstrukcija primena ping pongo ar lauko teniso tinklą.
Įkvėptas delfi.lt vykusios "mokslinės" baltarusių ir lietuvių komentatorių diskusijos apie Oršos kautynes (http://ru.delfi.lt/vkl/history/v-litve-2014-yj-god-obyavlen-godom-bitvy-pod-orshej.d?id=63606076&com=1&no=0&s=2) matau čia vienoje pusėje "lietuvasus" (taip kai kurie baltarusiai vadina mus, "žemaičius") , o kitoje "litvinus" (taip jie vadina save, tikruosius lietuvius), žaidžiančius tenisą ir lyg taukšint kamuoliukui besiginčijančius:
- Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra mūsų!
- Ne, ne - mūsų!!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą