SIRENŲ ŠNIBŽDESIAI: Danas Aleksa ir Remigijus Treigys J.Meko vizualiųjų menų centre

 Eidamas nuo Maironio gatvės į Jono Meko vizualiųjų menų centrą (ko? – ogi pasižiūrėti Manilos, tiksliau – Dano Aleksos ir Remigijaus Treigio parodos MANILA IS CALLING YOUR NAME), trumpam stabtelėjau prie nuolatinio savo sustojimo taško – knygų mainų inkilo Tibeto skvere. Pustuštėje lentynoje gulėjo Jameso Joyce‘o „Ulisas“ (1 knyga, 1–12 epizodai, iš anglų kalbos vertė Jeronimas Brazaitis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius). Folianto viršeliai buvo stipriai apgraužti pelių, žiurkų ar net šunų (matėsi galingų dantų pėdsakai). Tad natūraliai šis klasikinis romanas, įsidėtas į krepšį, pasąmonėje pradėjo veikti kaip tiesioginis ar netiesioginis kelionės vadovas po parodą.

MANILA IS CALLING YOUR NAME – iš tiesų yra kelioninė paroda. Ir paroda apie kelionę. Ar keliones. Ar mega-keliones. Apie tas archetipines trajektorijas, kurias nukeliauja kiekvienas žmogus – nesvarbu, ar jis būtų Danas Aleksas/Remigijus Treigys, ar Ulisas/Odisėjas ar šiaip iš taško A į tašką B, gimimo–mirimo maršrutu kursuojantis bet kuris ir bet kas iš mūsų.

Būtų jau net banalu sakyti, kad visokių ten pandemijų ir totalinių karantinų metu ši paroda – kurios protagonistas vaikšto niekuomet nelankytos Filipinų sostinės gatvėmis, internetu užsisakinėja viešbučio numerius (ir net gauna „fydbeką“) veikia kaip kokia vizualinė epopėja, konceptualus žvilgsnis į Edeną per virtualią rakto skylutę į realiai egzistuojančią nepasiekiamybę.

Fizinė ekspozicijos (ir parodos) struktūra yra labai aiški ir paprasta. Tai nerodo jos primityvumo, o atvirkščiai – ypač kruopštų, tiesiog deimantiškai precizišką požiūrįį į kiekvieną detalę. Net vizualios šiukšlelės projekcijoje čia atrodytų kaip tiesioginė nuoroda į išmaniojo įrankio, kuriuo naudojasi Manilą siekiantis pasiekti, įveikti ir palikti vartotojas, ekrano įtrūkimai. Arba, kaip sakytų, kai kurie autoritetai, plastiniu mazgu ar tiesiog kamertonu perskaitant parodos turinį ir formą galėtų būti virš galvų kabantys laidai („Man pavyko viską sujungti į vieną rozetę“, – prisipažįsta parodos kuratorius ir vienas iš autorių Danas Aleksa; vos neparašiau – Danas Ulisas...). „Tokie laidai, jų raizgalynės, yra vienas iš skiriamųjų Manilos padangės ypatumų“ (čia vėl to paties Manilą per ekraną ištyrinėjusio Odisėjo žodžiai).

Struktūra yra dvilypė. Tai lėmė ir parodos būtinybė ir mimikrinio prisitaikymo pobūdis. Pirmoji erdvė, kirtus uždangą – „out“ arba eksterjerinė, antroji – „in“ arba interjerinė.

Pirmojoje gardelėje toną diktuoja ir foną kuria (šalia natūralių Manilos miesto garsų įrašo) urbanistinis landšaftas – internetinėse erdvėse aptikta ir atsisiųsta programa, pateikianti precizišką Manilos brėžinį (bet tik brėžinį!). Šiam žvilgsniui iš dangaus ar dedališko paukščio skydžiui trimatiškumo iliuziją, vaizdinį kūną suteikia Remigijaus Treigio nuotraukos. Treigiškos, kaip visuomet – savo ūkanotu tapybiškumu tartum sufleruojančios, kad maniliška gali būti ir Klaipėda ar Vilnius, Londonas ar Niujorkas...

Vaizdo detalė I-ojoje salėje. Danas Aleksa (ir mes) žvelgia/me į Manilą iš viršaus. Kaip kokie Dedalai –įdomu, kad Joyce'o Ulise veikia Stivenas Dedalas...

Remigijaus Treigio miestai ir jų detalės – visuomet paslaptingos, šiekt tiek romantiškos ir spinduliuojančios vienatvę. Nesvarbu ar Maniloje, ar Milane tai vyktų...

Antrajame kambaryje Danas Aleksa atkuria per booking.com programėlę aptikto buto („Patalpa kaip patalpa, tokia būtų ir kokiame nors Milane“) bendruosius struktūros ruožus. Tam pasitelkiamas ir 3D modelis monitoriuje (kažkodėl akyje įstrigo ir atmintyje išlikos unitazas kaip vos ne svarbiausias interjero akcentas – bet juk skrandžio reikalai yra vienas svarbiausių kelionės dalykų), ir kažkodėl lovos baldakimą ar operacinės stalą primenanti metalinė struktūra, perteikianti originalų to vieno konkretaus Manilos kambario dydį. Nedidelė vienišo keliautojo celė-vienutė, kurioje lovas apvelka ir pakloja vėlgi Remigijos Treigio vaizdai – jo kultinė lova.

Šios parodos atveju menininkų duetas veikia kaip aristoteliškoji substancijos-akcidencijos perskyra – savistovios būtybės ir nesivastovios, esančios dėl kažkieno kito, koegzistancija. D. Aleksa kuria ar atkuria tai, kas egzistuoja savaime ir autonomiškai (Manilos kaip realaus ir tariamo, įsivaizduojamo miesto struktūrą), o R. Treigys tą, kas veikia per kitką (nes jo vaizdiniai gali būti minėtojo kambariuko principu – ir Maniloje, ir Milane, ir kokioje Manilvoje – yra toks miestas Malagos provincijoje Ispanijoje). Lygiai taip pat būtų galima tarti, jog tokia dvilpypė abiejų menininkų taktika primena dvejopiškus, bet tarpusavyje priklausomus Joyce‘o meninio vaizdavimo metodo principus – atspindėjimą ir įsiskverbimą.

Kambarys iš Manilos...

"Aleksiška" to kambario struktūra (metalinis karkasas pirmajame plane) ir "triegiška" lova (ant sienos)

Dar pagalvojau, kad verta atkreipti dėmesį į paties Dano Aleksos išpažinimą apie tai, kaip atsirado ši paroda. „Nuobodžiaudamas pirštų galais slampinėjau Manilos lūšnynų siauromis gatvelėmis. Iš šiapus liečiamo ekrano stebėjau sustingusį miestą, jo žmones. Iš atminties iškilo Remigijaus Treigio fotografijose pakibę atminties „renderinimai”. Kitą dieną pasitikrinęs paštą radau Booking.com algoritmų specialiai man parengtus kelis nakvynės pasiūlymus Filipinų sostinėje: „Manila is calling your name!”. Juk ar tai neprimena minėtojo Uliso nuotykio su sirenomis – kuomet plaukiant per šių giesmininkių salą, ir smalsumo genamas bei norėdamas išgirsti pražūtingų mergelių giesmių, savo įgulos jis paprašė pririšti prie laivo stiebo, o pačiai irkluojančiai įgulai vašku užsiklijuoti ausis.

Regis, kad kažkoks algoritmas ar tykiosios Manilos sirenos per elektroninį paštą sušnibždėjo Danui Aleksai, kviesdamos atplaukti į savo ar bent jau Lusono salą. Ir tik neaišku kas menininką pririšo prie jo laivastiebio – įgulos narys Remigijus Treigys, galerija/galera, auditorija/žiūrovai ar ta pati nelemtoji epidemiologinė/karantininė/ situacija.