Gerbiamų skaitytojų lyg ir turėčiau atsiprašyti dėl nevisai cenzūriškų terminų šio teksto pavadinime. Kita vertus, jeigu tai traktuosime kaip pavardes, to lyg ir nereikėtų bijoti. Arba dar galima ir paklausti - kuo bybys ir pyzda (rašau abėcėline tvarka) yra nešvankiau už varpą ir makštį? Bet neužsižaiskime, it kokie semiotikai, žodžiais ir jų reikšmėmis. Tai juk yra tik sutartinės sąvokos ir kiti konvencijomis paremti dalykai!
Kaip deklaruoja pati autorė, jos darbai (o ne kūriniai - tą pabrėžė ir verbalinės introdukcijos metu per atidarymą) parodoje "Kaulai ir nuosėdos" yra dedikuoti mirusiems draugams. (Tad vėlgi mano pavadinime su tais -auskais ir -ienėmis, prašau, neįžiūrėkite kokio nors paniekinančio atspalvio). Bet juk banalu pastebėti, jog dar akmens amžiuje seksas ir mirtis eidavo šalia, apsikabinę karštai ir meiliai - it tos porelės iš gotikinių-renesansinių ksilografijų a la Holbein. Arba prisiminkime Pascalį Quignardą ir jo veikalą Le sexe et l'effroi ("Seksas ir baimė"), kuriame kruopščiai aprašyta kaip senovės Romoje geismas ir geidulys tiesiogiai koreliavo su nerimu ir siaubu...
Tad Jurga Barilaitė daro tą patį - per geidulingai besikratančias krūtis ir stamantriai pakeltus falus ji stoja akistaton su pačia Mirtimi (na, moteriška giminė - ir nieko čia gal keisto, bent jau žvelgiant iš manų heteroseksualių pozicijų)... Per vaginą it akinius ir falo lyg kelio nuorodos dėka menininkė stebi Giltinės veidą.
O koks yra tas Mirties veidas, josios fizionomija? Žinoma, kad kaulėtas, akivaizdu, kad geidulingai išsiviepęs. Tai kraupesio ir orgazmo mimika barškant kaulams ir mėsiškai tekšnojantis vieninteliams išlikusiems minkštiesiems audiniams - žinoma, kad išorinių lyties organų pavidalais...
 |
| "Sapnas" (berods, Motinos - jeigu nesupainiojau). Šiaip Jurga Barilaitė yra viena energingiausių, viena ekspresyviai apsėsčiausių Lietuvos menininkų. Temperamentas linijoje, energetika formate... |
 |
| Futuristiškai/kinematografiškai perteiktas besikilnojančių krūtų judėjimas ir jų plekšnojimąsis |
 |
| Šitas daiktas man regisi šiek tiek moteriškai lengvabūdišku - apie tai žr. tekstą žemiau. |
Tad kodėl pavadinime pavartojau Pyzdausko ir Bybienės asmenvardžius? Dėl noro šokiruoti skaitytoją ar siekio (sekant internetinių naujienų portalų pavyzdžiais) surinkti kiek įmanoma daugiau statistinių pliusiukų? Ne, visai ne dėl to. Tiesiog matau, jog būdama pietietiškai karšto temperamento ir energingo būdo, Jurga Barilaitė su Mirtimi šoka meksikietiškų Vėlinių tango ritmu. Tiksliau kalbant - ji rengia karnavalą. Mirtis čia pozuoja, vaidina ir apsimetinėja. Taip, ji įgauna tiek moters, tiek vyro, tiek transeksualo ar tiesiog hermafrodito pavidalus. Ji ir vyras (macho) ir seksuali gražuolė, drovus ta ir anas. Paradoksas tame, kad ji pirminėje savo fazėje toji Mirtis pasižymi labiau vyriškais bruožais (vis tik vyr. organas kaulų fone matosi geriau.... Tačiau antrinėje padėtyje, kuomet Mirtis svingeriškai pradeda santykiauti jau ne tik su mirusiuoju, bet ir su Užmarštimi, ji įgauna absoliutų vaginos ar bent jau moteriškų lytinių lūpų pavidalą.
Galima sakyti dar ir kitaip - ten kur Jurgos Barilaitės Mirtis įsikūnija vyriškais pavidalais, ten ji yra švelnesnė, jautresnė - vienu žodžiu, moteriškesnė tradicine ar falocentristine moteriškumo samprata. Ten kur ji yra ypač agresyvi ir nežabota (atseit vyriška - pagal visus "geriausius" diedų įsivaizdavimus), virstanti Didžiąja Vagina, ten ji paradoksaliai įgauna kuo tikriausią Pyzdausko siluetą.
 |
| Pirminė Mirties stadija pagal Jurgą Barilaitę - čia joje dar yra likę kūniškumo ir naiviai vyriško pasididžiavimo savo esybe. |
 |
| Antroji Mirties fazė pagal Jurgą Barilaitę - čia jau tai transformuojasi į ertmę tarp dviejų plokštumų. Kitapus - nebūtis ir užmarštybė. |
 |
| Pabaigai - ad hominem: pačioje Jurgoje Barilaitėje jungiasi visi pradai - mirtis ir nerimas, gyvenimas ir geismas, raudona ir kaukoliukai, kostiumėlis ir bateliai. |
😊
AtsakytiPanaikinti