Raimondo Gailiūno tapyba yra bloga. Labai bloga.
Totaliai negera. Absoliučiai sugedusi. Kas baisiausia – jos autorius lyg ir
nenorėtų, kad ji tokia būtų (ach, tos mūsų žmogiškos pastangos...). Gailiūnas
tapo portretus (netgi autoportretus, o juk žinia – kiekvienas iš mūsų matome
save geresniais nei esame kitų akimis), peizažus, buitinio-mitologinio žanro
kompozicijas, prikimštas (it kokia farširuota lydeka) situacijų, būsenų ir
konfliktų. Ir Gailiūnas netgi siekia, kad jo tapyba būtų spalvinga. Ryški,
maloni spalva yra kiekvieno miesčioniško paveikslo pirkimo, prabangaus
rėminimosi ir kabinimosi virš sofutės sąlyga. Taigi, Raimondas ant paletės
teptuku makaluoja visokias raudonas, mėlynas, žalsvas ir žalias – visos tos
pastangos (pažiūrėkite filmuotą medžiagą, kaip fiziškai dirba tapytojas prie į
sieną atremtų paveikslų!) – vien
tik dėl to, jog tapyba būtų maloni, graži ir tenkinanti (kažkodėl net
įsivaizduoju žiūrovą, patiriantį kuo tikriausią orgazmą nuo R. Gailiūno
tapybos...). Bet taip nėra. Jokių orgazmų ir malonumų. Nes Raimondo Gailiūno tapyba
yra labai bloga. Bjauri iki koktumo. Šlykšti kaip senas susmirdęs skuduras.
Verčianti vemti. Fuuu... Juk pažiūrėkime – R. Gailiūnas tapo nemalonius žmones.
Net savo autoportretuose jis regisi ne itin kokiu. Gyvūnai jo paveiksluose yra
tikri gyvuliai. Ne mastifai, o zombiai. Žmonės čia taip pat labai šlykštūs. Ne homo sapiens, o blogieji demonai (bet
gal visa Gailiūno karta – tie tapytojai-neoekspresionistai yra apsėsti?). Ypač
blogai veikia tos negerumą spinduliuojančios akys. Jos verčia krūpčioti,
žagsėti, kosėti ir čiaudėti. Jos verčia jausti negerai. Labai negerai. Blogai.
 |
| Raimondas Gailiūnas Šalutinės gatvės pasakojimas 2019 m. |
Ir kodėl taip yra? Todėl, kad Raimondo Gailiūno tapyba
egzistuoja veidrodžio principu. Tuose bloguose, tuose šlykščiuose iki koktumo
vaizduose mes matome savo atspindžius. Gailiūnas tapo ne save ar savo mastifą.
Gailiūnas tapo mus – mane, Tave, jus, jį, ją ir kitus. Ir nereikia puoselėti
iliuzijų. R. Gailiūno tapyba yra bloga, nes blogi, šlykštūs ir bjaurūs esame
mes... Paguodžiančiai galima tik tarti, jog kaip šviesa neegzistuoja be tamsos
ir šešėlio, taip ir mūsų gerumas negali būti be totalinio blogio, slypinčio
mumyse. Ir geriau tegul jis lieka paveiksluose...
 |
| Raimondas Gailiūnas Ramūs ir supratingi 2012 m. |
Apie veidus
Gailiūno nutapyti veidai primena pripūstus balionus, išpūstas
gumines pirštines ar vandens pripiltus prezervatyvus. Dailininkas juos manko,
minko ir kitaip formuoja. Toji deformacija ir sukuria bjaurastį, nerimą,
nusivylimą. Tai veikia. Nes per spalvą yra jaučiamas fizinis slėgis.
Apie
literatūrą
Ir pačią parodos koncepciją. Galiūno tapyba yra stipri
ir galinga. Plius – literatūriška. Tad man nepatiko tas „literatūrinis“ parodos
kolekcijos apipavidalinimas. Nebūčiau spaudęs jo tapybinių pavidalų į tokią
reglamentuotą ir literatūriškai apipavidalintą komodą su stalčiais – t. y. man
tas skaidymas temomis atskirose salėse pasirodė dirbtinis. Labiau būčiau
gilinęsis į jo plastiką, į jautrų dažo sukibimą su drobe.
Apie trečio
aukšto sindromą
„Arkos“ galerija pasižymi sudėtinga erdve. Tą
pripažįsta ne vienas menininkas. O ne vienas šios institucijos lankytojas žino,
kad „Arkoje“ lankantis parodoje, galima patirti nelemtąjį „trečiojo aukšto sindromą“.
Tiesiog einant tais labirintais, kylant vis aukštyn ir aukštyn, patiriamas
emocinis, psichologinis, fizinis ir kūniškas nuovargis. (Beje, panašiai veikia ir antrasis mano darbinio "Titaniko" aukštas, kuriame tie 500 kvadratinių metrų ir langų, kolonų bei nišų gausa suveikia žudikiškai parodinės kolekcijos atžvilgiu) Na, tiesiog ir Raimondo
Gailiūno atveju manyčiau, kad jo būtų pakakę ir dvejose pirmose salėse – smogė stipriai.
Ir to užteko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą