Tapytoja, kuri netveria savyje

Yra toks pasakymas apie žmones. „Jis netveria savyje“/„Jis netveria savame kailyje“. Tokiais žodžiais sakoma apie personas, asmeninių temperamento savybių, prigimties ar net Dievulio dėka pasižyminčias begaliniu energijos kiekiu.

Tą galėčiau tarti ir apie Kristiną Mažeikaitę. Matau jos darbus, jos parodinę strategiją – kuri vienodai įtemptu ritmu vyksta jau keletą metų, ir darausi išvadą, jog ji netveria savyje. Ji tiesiog negali būti apribota rėmų. Pasakymas apie rėmų nebuvimą yra ir tiesioginis, ir iš metaforų bei alegorijų sferos...
Dar vienas to patvirtinimas ir argumentas yra būtent šis – turiu omenyje „Degančios saulės namus“. Viską tartum (o kodėl „tartum“? – juk taip ir yra!) patvirtina pačios autorės žodžiai. Žinote, retai mėgstu skaityti parodų anotacijas. Dar rečiau skaitau tapytojų parodų anotacijas. Nes tuose dalykuose labiau veikia kiti dalykai – visų pirma spalva ir dažo kvapas (taip – net jis, o K. Mažeikaitės ekspozicijose dažo kvapas visuomet veikia kaip neišvengiamas palydovas). Tad, tokie žodžiai iš anotacijos:

„<...> Saulė – dangaus kūnas. Tuo tarpu parodoje pristatomi peizažai, kuriuose dominuoja žemės kategorija. Čia saulė įkūnijama žemėje. Ir žemė tampa jos namais. Žemė, kuri tarsi pripildyta saulės šilumos. <...>“. 

Tai kažkuo primena branduolio skilimo reakciją. Ir pagalvojau, jog K. Mažeikaitės tapyba būtent tokia ir yra. K. Mažeikaitės tapybiniai laukai sproginėja potėpiais (šie trankosi į drobes tartum iš narvo bandantys išsprukti dideli plėšrūs paukščiai) ir spalvomis (beje, tos spalvos kuo toliau, tuo labiau radikalėja virsdamos įniršio kupinu riksmu, pereinančiu į koloristiškai isterišką falcetą). Svarbiausia, kad K. Mažeikaitės tapyba ne tik sproginėja, bet tiesiog sprogsta energija. Panašiai turbūt staigiai atsilenkia lankas, nupjovus jo iš sausgyslių supintą templę. Retai tenka matyti tapybą su tokiu stipriu branduoliniu užtaisu. Kiekvienas paveikslas čia veikia kaip tapybinė atominė bomba. Spalvos, kurių karštį galima pajusti tiesiog fiziškai, platūs ir sunkūs potėpiai, kurie juntamai daužo per skruostus, rankas, krūtinę. It dideli, be proto stiprūs tunai, rykliai ar eršketai, tik ką ištraukti iš vandens gelmių ant laivo denio.

K. Mažeikaitė yra tapytoja, kuri netveria savyje ir dėl instaliacinio savo ekspozicijų pobūdžio. Tiesą sakant, kartais tų didelių formatas nesutilpimas „Arkoje“, Šv. Jono gatvės galerijoje ar net tame pačiame „Pamėnkalnyje“ veikia slegiančiai. Atskiri paveikslai grumdosi, stumdosi tartum kokia jūros vėplių banda, nesutelpanti ant kranto (vėl pavartojau zoomorfinį palyginimą). Turbūt tai yra konceptuali tapytojos pozicija, nes ji iš tiesų yra tokia, kad netveria savame kailyje, ir jai reikia didelių formatų, didelių erdvių – juk turi daug, daug energijos, kuri ir sproginėja, ir sprogsta. 

 Keletas nuotraukų iš Vyto Nomado reportažo "Feisbuke" / https://www.facebook.com/vytas.nomadas/media_set?set=a.1730543567065265.1073742100.100003289147970&type=3 / - 

 
Net iš nuotraukų matyti, kad darbai fiziškai yra okupavę (labai tinka šis žodis) erdvę (čia gal ir prasideda judėjimas "Okupuok galerijas"?). Jie stumdosi, grumdosi kaip lytys pavasarėjančioje upėje ar besipoginantys pankai hardkoro koncerte.

Spalvos duoda tiesiai į galvą. Įspūdį daro šviežia, "skani", viltingai skambanti žalia... 

 


 "Saulės laukimas (Geltonas vakaras)" (2016) -

Vienas iš personalinių favoritų (nors, kita vertus, savo sprogstamuoju pobūdžiu ir detonuojančiu charakteriu jie visi gerai veikia smegenis ir raumenis) - "Tylumoje II" (2018) - 


Šio darbo pavadinimas geras (na, man tiesiog patiko) - "Tapytojas - tai žemė" (2017-18) -