Aurio Radzevičiaus triumfas ir tragedija. Apie parodą "Dykynė už cirko. 01" VDA "Krematoriume"

Kažkada teko skaityti Stefano Zweigo knygelę „Erazmo Roterdamiečio triumfas ir tragedija“ (Triumph und Tragik des Erasmus von Rotterdam). Pamenu, kad didžiausią įspūdį ir nuostabą kėlė ne komplikuota siužeto pynė ir ne ryškiaspalvis protagonistas, o pats pavadinimas. Skaitydamas ir sklaidydamas vis mąsčiau – „o kur čia tas triumfas ir kur toji tragedija? Tiesą sakant, labai nesunkiai supratau, ką didysis austrų rašytojas norėjo pasakyti tokiu idėjos formulavimu (na, didieji žmonės laikais, kurie jų nelabai suprato ir taip toliau, ir panašiai...), tačiau vis pamąstydavau, kad tos pavadinimo formulavimas yra pernelyg drastiškas tokiai kukliai ir giliai asmenybei kaip minėtasis Deziderijus.

Auris Radzevičius atneša kūrinį

Parodos atidarymas. Autorius (kairėje) fotografuoja, Evaldas Jansas (dešinėje) - klauso

 Aurio atveju taip tikrai nėra. Radzevičius nėra Roterdamietis, tad jis nepatiria nei jokių triumfų, nei tuo labiau – tragedijų. Nors insinuacijas galima fomuluoti. Iš tiesų – Auris yra patosiškas menininkas. Tai toks yra jo kūrybinė strategija, kad žvelgdamas į ją nepasijunti prėsku ir pats. Žiūrovas Aurio tapybinių objektų (nekalbu čia apie poezijas ar scenografijas, nes nenoriu kapstytis taip giliai ir taip toli) pajunta tai, ką sengraikiai kadaise vadino κάθαρσις). Prisipažinsiu (nes patyriau tai), jog tai nėra malonus pojūtis. Fiziškai ir fiziologiškai pradeda krėsti drebulys (ir ne tik dėl to, jog eksponavimosi erdvė – VDA „Krematoriumas“ yra šalta kaip nabašninko subinė), burna perdžiūsta (profilaktiškai suvartotas konjakas taip pat neturi nieko bendro su aptariamuoju atveju). O kur dar visokie psichologiniai reikalai, dvasiniai dalykai! Ir viskas yra dėl to, jog Aurio darbai lyg kokio boksininko kumštis duoda žiūrovui tiesiai į nosį (tartum teigdami: „Imkite mus ir žiūrėkite, o žiūrėdami tatai supraskite“). Jie atveria angas ir ertmes į tą tikrąją realybę ir mes suprantame, jog šiame pasaulyje ne viskas yra tik pabarstukai, fejerverkai ir saldžios šypsenėlės. Gyvenimas yra rimčiau. Būtent tai pajutę ir išgyvena katarsinio triumfo būseną. Savotišką euforiją – lyg naujieji adeptai, perpratę kažkokias egzistencines pagirias.

Subjektyvus tapybos objektas nr. 1

Subjektyvus tapybos objektas nr. 2

Du subjektyvūs tapybos objektai

O paskui savaime ateina pagirios, gripas ir kitokios tragedijos. Tai yra suvokimas, jog realybės realumas yra sunkiai pakeliamas. Tam reikia jėgų ir pastangų. Turint ir šio, bei kitko, tiesiog reikia paimti arklą arba lyrą ir eiti realybės keliu. Tikrieji realistai kuria meną. Kurdami meną jie vėl ir vėl išgyvena savo triumfus bei asmenines tragedijas. Tokia yra ir Aurio kūryba. Esanti ir egzistuojanti kažkur už cirko. Cirkas juk ir yra triumfas, o dykvietė – tragedija, ar ne kitaip? 

"Erškėčio krūmas kažkur" - Aurio Radzevičiaus opusą skaito Auris Radzevičius. VDA "Krematoriumas" -