Molėtuose jau ne pirmi metai - turbūt koks penketas, jeigu ne daugiau (ypač skaičiuojant plenerus bei juos palydinčius performansus) - konkrečiai Vilniaus gatvėje (ne vietoje, bet pastebėsiu, jog Lietuvoje pačios svarbiausios gatvės yra trys - Vilniaus, Kauno, Dariaus ir Girėno - daugelyje miestų ir miestelių yra toks paprotys), dar konkrečiau - buvusiajame gydytojo A. Jauniškio name (mediko apartamentai ir darbo vieta čia veikė "Smetonos laikais", vėliau tai buvo NKVD būstinė, paskui - teismo pastatas) birželio mėnesį kelias dienas vyko kuo tikriausias meno festivalis. Tokie buvo 2015, 2016 ir šie - 2017 metai. Tiesiog Aistės Gabrielės Černiūtės personaliai bei Molėtų dailės galerijos ir Molėtų krašto muziejaus (instituciškai) iniciatyva kiekvienas šio dabar apleisto statinio kambarys atgijo, virsdamas personaline galerija.
Nedidelis reportažas apie tai. Nuotraukų autorius - Vidmantas Ilčiukas.
Prieangis. Pirmasis kambarys - Leo Ray - dabar Izraelyje, tačiau nuolat į Lietuvą su parodomis nuolat grįžtančio tapytojo (taip pat grafiko, kaligrafo, medalininko) kūryba. Tai kuo tikriausias pietietiškas ekspresionizmas - ryškiaspalvis, drąsus, emocionalus, temperamentingas. Ir nutviekstas geros ironijos spindulio.
Ženkime dešinėn. Čia įsikūręs skulptoriaus Arvydo Ališankos žmogus. Galvoju, kad sudėtinga šį menininką apibrėžti vien "skulptoriaus" kategorija. Arvydas kuria skulptūrinius objektus, skulptūras, instaliacijas. Kita vertus, visoje jo kūryboje visuomet svarbus žmogiškasis (iš tiesų - personalinis) matmuo. Tai pats geriausias pavyzdys, kad nuo senųjų graikų labai kur ir nenužengėme. Šiuo atveju verta atsidusti - tai ir gerai...
Namo lankymo akimirka. Autorius ir žiūrovai -
Tas pats pirmasis aukštas, tik žingsnis kairėn. Rasa Leonavičiūtė - menininkė, priklausanti grupei "Baltos kandys" (kaip sako pats pavadinimas, jai priklausančios narės mėgsta audinius ir kitokius tekstilinius dalykus), dabar gyvenanti Alantoje. Rasos kūrybai yra būdingas subtilumas ir meditatyvumas. Spalva bei forma, manau, tą puikiai liudija.
Dar pirmas aukštas, bet vėl dešinė (už A. Ališankos). Tapytoja iš Utenos - Jūratė Mitalienė. Tai tapyba, kalbanti apie vaikystę ir prisiminimus, prisiminimus ir vaikystę. Kaip ir reta laike ir sapnuose blėstančiai atminčiai, viskas skęsta pilkumose ir miglose.
Vėlgi pačioje tolimiausioje kairėje - pats visų šio reportažo nuotraukų autorius - V. Ilčiukas.
Fotografinė precizika, nuotraukinė dokumentika. Toks nuginkluojantis, pritrenkiantis (visom prasmėm) žiūrėjimo negailestingumas.
Didžiajame pirmo aukšto kambaryje (kadaise čia buvo teismo posėdžių salė - ką, beje, liudija viename gale esantis paaukštinimas) įsikūrė didžioji Arvydo Brazdžiūno-Dusės tapyba. Didžioji savo masteliu, monumentalumu, konceptualumu ir dar visokiais istoriniais pasakojimais.
Namo menininkai buvusios teismo salės gale. Už jų nugarų - Dusės nutapytas legendinis Baltadvaris - kunigaikščių Giedraičių Molėtų apylinkėse XVI amžiuje statyta rezidencija.
Kopkime viršun. Antrasis aukštas.
Dešiniau - Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Visuomet be galo sudėtinga komentuoti ypatingai stiprius ir paveikius kūrinius. Tokie būtent yra Elenos. Ypatingos didybės ir jėgos čia esama žvilgsniuose...
Eimutis Markūnas (Elenos kaimynas II aukšte) yra ypatingai impulsyvus menininkas. Tai liudija ne tik ši gestų palytėta tapyba konkrečiai, bet ir nuolatinės metamorfozės ir kaita jo kūrybinėje strategijoje apskritai. Prie tapybiškų apleisto pastato sienų ši ryškiaspalvė, energinga tapyba ypač derėjo.
Viktoras Paukštelis yra tapytojas ir pianistas. Muzikoje jis - tapybiškas, tapyboje - muzikalus. Šiuo atveju kalbame daugiau ne apie plastinį muzikalumą (t.y. pastangas komponuoti muzikaliai), o tapybinio pasakojimo ritmiką ir improvizacijas.
Raimondas Gailiūnas - grupės „Angis“ narys, neo ir post ekspresionizmo grandas iš Rokiškio. Drastiškas, akibrokštiškas, žvelgiantis tiesiai žiūrovui į veidą ir ironiškai jam išsakantis visas gyvenimo tiesas.
Vaclovas Vilūnas - vietinis molėtiškis tapytojas (ir fotografuojantis, ir tapantis). Tai molėtiška tapyba savo charakteriu - lyriška, paprasta, rami.
Mindaugas Skudutis - legendinio "Penketo" narys. Siurrealistas, tartum stiklo karoliukus žarstantis savo vaikystės atsiminimus. Tapytojas iš prigimties ir principo.
Aistė Gabrielė Černiūtė - skulptūriška tapytoja. Aišku, galima teigti - literatūriška tapytoja taip pat. Nes jos tapyba pasižymi ir skulptūriškumu, ir literatūriškumu. Jų jungtyje ir gimsta pati tapyba.
Rūta Eidukaitytė yra ekspresionistinės ir koloristinės (pagrįstos lietuviškųjų pavasarių ir vasarų žaluma) tapybos atstovė, kalbanti apie nuotaikas bei vizijas.
Rebeka Bruder skaido ir dekonstruoja, skirsto ir vėl jungia. Tai kareiviška tapyba savo disciplina ir emocionalus menas savo poveikiu.
Arvydas Martinaitis - ekspresionistas, pasakojantis istorijas. Tų pasakojimų Arvydo darbuose yra tiek daug, kad lenda jie iš kiekvieno dažo prisilietimo, kiekvieno potėpio, kiekvieno nutekėjimo. Ir dar - ryškios spalvos...
Galop - Vidas Poškus. Šis bei tas iš Videniškių ir Siesarties gyvenimo.
P.S. pabaigai "postkriptumas". Pats namas ir kaip mes darėme iškabą jam /pirminis variantas prieš daug metų buvo sukurtas baltarusių tapytojo Sergejaus Grinevičiaus/ -
 |
| Tipiška "smetoninė" architektūra. Tik nutinkuota. Pats Molėtų centras. |
 |
| Videniškiai. Menininkai kuria iškabą. M. Skudutis vadovauja :) |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą