Merkurijus su paprastais sandalais

Negaliu sakyti, kad asmeniškai pažįstu Mikalojų Vilutį taip, kad drįsčiau vadinti jį taip, kaip kreipiasi bičiuliai ar mokiniai, tardami tiesiog „Mikai“ – be jokių ten formaliai pompastiškų gerbiamasis, profesoriau, dėstytojau, maestro ir panašiai.

Kita vertus, būčiau neteisus, deklaruodamas, kad mano santykis su Mikalojumi Vilučiu yra absoliučiai neutralus.

Vieną kartą teko su juo bendrauti parodiniais reikalais. Tuomet darbavausi Molėtų dailės galerijoje, kuri įdomiai (iki šiol) veikia kaip tam tikras meninių asmenybių ne-pasipūtimo testas. Pastebėta, kad kuo talentingesnis ir kuo daugiau pasiekęs menininkas, tuo su juo lengviau tartis dėl parodos provincijoje (ir atvirkščiai – studentai, daug žadantys viduriniosios kartos ir jau viskuo nusivylę vyresnieji paprastai taria „man kaime nereikia“ ar „nebus žmonių“). Tokia buvo, kad ir Marija Teresė Rožanskaitė, toks yra ir Mikalojus Vilutis.

Mikalojus Povilas Vilutis Vidudienis 1999

Kartais Mikalojų Vilutį pamatau parodose (bet pakankamai retai). Štai vieną sykį pamenu, jis, perkaitęs mano tėvo rašinį „Šiaurės Atėnuose“ apie vaikystės laikų skendimą negilioje duobėje, papasakojo savo išgyvenimus:

–       - Aš irgi esu vaikystėje skendęs. Neryje prie Valakampių. Vanduo pagavo, murktelėjau ir pradėjo nešti. Mane suėmė baimė ir galvojau, kad jau viskas. Visa laimė, kad nešamas srovės paskutinę sekundę spėjau įsikibti į kiaušus kažkokiam besimaudančiam žydui ir jis mane ištraukė...

Bet dažniausiai šį menininką matau Vilniaus mieste. Taip, taip, Vilniaus mieste – tai yra Senamiestyje, vietoje, be kurios neįmanoma įsivaizduoti Mikalojaus Vilučio kūrybos. Štai, kad ir visa apimantis ornamentiškumo pojūtis jo darbuose. Tie augaliniai motyvai, tos bestijos ir chimeros, tos hermos ir sfingės juk yra būtent iš čia – iš Šventojo Kazimiero koplyčios sidabro ir juodo marmuro, iš rokokinių Dubinskio namo puošmenų, iš stiukinių Petro-Pauliaus lipdinių. O ir ta nuotaika – tas siurrealistinis sapno pojūtis, vizualinis miražas su orfėjiškos ekstazės debesėliais: ar ne į tokią būseną pakliūni vaikščiodamas saulėtais ir tuščiais sekmadienio rytais, kad ir Augustinijonų gatvėje arba žvelgdamas į aptariamo autoriaus In memoriam Laisvei Paškevičiūtei (1992).

Mikalojus Povilas Vilutis In memoriam Laisvei Paškevičiūtei 1992

Tiesą sakant – netgi galiu nurodyti taškus, kuriuose paprastai matau Mikalojų Vilutį. Arba tiksliau – kitose vietose jis eina, o konkrečiuose taškuose – sustoja. Ne kartą išvydau dailininką prie buvusio „Draugystės“ (sovietmečiu – užsieninių knygų) knygyno Gedimino prospekte, prie knygų parduotuvės Pilies gatvėje ir prie Prancūzijos kultūros centro knygynėlio. Visuomet jis, skulptūriškai sustingęs (ir profiliu supanašėjęs su savo personažais) žiūri į naujai atverstas knygas vitrinoje – štai vieną kartą studijavo „Tintino nuotykius“ ( man regis, kad Tintin au Tibet – 1960 metų komiksą).

Iš paties Mikalojaus Vilučio tekstų žinau, kad į senąjį Vilnių, į savo studiją Pilies gatvėje (tie kas ten buvo, papasakos apie mistinę ankštą erdvę skliautuotomis lubomis, išklypusius arkinius laiptus iki jos ir daugybę kūrinių) jis eina pėsčiomis, nuo Karoliniškių kalvų...

Pagalvojau, kad būtent tą ėjimą galima naudoti kaip tam tikrą raktą, padedantį perskaityti Vilučio kaip asmenybės ir jo kūrybos (suprantama, kad tai nedaloma!) kodą. Štai, pirmiausiai jis eina per natūralią gamtą, leidžiasi stačiais bei šaltiniuotais kriaušiais, vinguriuoja panerio takais, o paskui patenka į miestą su savo kultūriniu sluoksniu. Ritmiškai sustoja prie minėtųjų vitrinų, galop pranykdamas savo studijoje.

Tad mąstydamas, koks materialus objektas galėtų fetišizuoti Mikalojų Vilutį, pagalvojau, kad tam ypač tiktų paprasti sandalai. Taip, taip – sandalai...

Sandalai – tai ne tik avalynė kaip ėjimo priemonė. Nors, kaip sakyta, Mikalojus Vilutis yra einantis menininkas – iš natūros jis eina į kultūrą, iš vieno kultūrinio sluoksnio į kitą.

Sandalai – tai senųjų graikų apavas. O Mikalojaus Vilučio (jeigu jį vėl įsivaizduotume kaip jo paties asmeninį serigrafinį personažą: žmogų-medį) šaknys slypi ne kur kitur – klasikinėje Antikoje. Ten, kur žydrai giedras dangus, kur mirguliuoja baltas marmuras ir ryškiaspalvė polichromija ir kur visi kalba apie kalokagatijos idealą.

Mikalojus Povilas Vilutis Liūdnas medis 1997

Galop – sandalas, tai dievo Hermio ar romėniško Merkurijaus atributas. Skirtumas slypi tik tame, jog dieviški (taip pat apelesiški) sandalai buvo auksuoti, Mikalojaus Vilučio atveju jie turėtų būti visiškai paprastai, netgi sunešioti.

Kas bendro tarp Hermio ir tarp Mikalojaus Vilučio? Tas pats, kiek yra bendrumo tarp antikinio dievo ir šių dienų žmogaus. Visgi su Hermiu/Merkurijumi Mikalojų Vilutį sieja pasiuntinystės aspektas. Kaip dievų pasiuntinys nuo Olimpo kalno kurjerio greičiu skubėdavo nunešti Dzeuso ištarmes žmonėms, taip Mikalojus Vilutis mums reportiškai praneša nežinomo pasaulio (bent man), jo apraiškų  – sapnų ar svaigulio, hipnozės ar transų aktualijas. Čia belieka tik apibendrinti, kad nuo šio pasaulio norintys pabėgti žmonės svaiginasi narkotikais ar alkoholiu, o vaizduote apdovanotieji gali pasigerti (tiesiog apsvaigti) nuo psichodeliškai transcendentalaus Vilučio.

Paties Mikalojaus Vilučio kūryboje retai pastebėsime pėdas – nebent plikas, su žemių likučiais panagėse ir išsivertusiomis venomis. Šiaip menininkas mėgsta žmones „nukirpti“ ties juosmeniu arba šlaunimis. Tad spekuliuoti – o koks yra vilutiškas batas? – galima iki begalybės. Aš pats vilutiškas figūras apskritai įsivaizduoju kaip gotikines katedras ar barokines bažnyčias – jos puošnėja kildamos link savo viršūnių. Taip ir vilutiški personažai yra būtent tokie – jie auga nuo sandalų iki puošniausių ornamentų, nuo paprastumų iki sudėtingiausių vingrybių...