2024 m. gruodžio 13 d., penktadienis
Apie bendrų kintančias žmonių grupes. Maria Isaeva ir jos paroda DNR. VDA ekspozicijų erdvėje "kreatoriumas"
Viena mano kolegė – dailės kritikė ir dailėtyrininkė, yra pasakiusi, kad norint parašyti tekstą apie parodą, reikia būtinai ir specialiai perskaityti bent vieną knygą. Tad rašydamas šį tekstą, pažiūrėjau į knygas, kurios guli ant mano darbo stalo. Visai šalia gilesnio, atidesnio skaitymo laukia du veikalai – Rogerio Scrutono „Modernioji kultūra“ (iš anglų kalbos vertė Augminas Petronis, Margi raštai, 2024) ir Reino Raudo „Veikianti reikšmė. Integralios kultūros teorijos metmenys“ (vertė Dalia Kaladinskienė ir Paulius Garbačiauskas, Apostrofa, 2022). Taigi, ir šiame kontekste bandau rašyti apie Marijos Isajevos (Maria Isaeva) parodą DNA (lietuviškai būtų – DNR arba tiesiog deoksiribonukleorūgštis). Akis vis tik labiau nukrypo į antrąjį veikalą, juolab, kad ketvirtajame viršelyje labai gražiai apie viską (t. y. tekstą) yra parašyta: „šioje knygoje Reinas Raudas išplėtoja originalią kultūros teoriją, kurioje kultūra suvokiama kaip laisva ir vidujai prieštaringa sistema, sudaryta iš tekstų bei praktikų, bendrų kintančioms žmonių grupėms ir naudojamų jų gyvenamajam pasauliui įprasminti“. Būtent man ir atrodo, kad Marijos kūrybos visuma (ar bent toji jos dalis, kuri matoma šioje parodoje) yra pritaikyta, adaptuota toms „kintančioms žmonių grupėms“. Sumodeliuokime štai, kad ir tokią situaciją – plyname lauke (tokioje siurrealistinėje dykroje) stovi žmonių grupelė. Prieš juos, kaip Deux ex machina, iš dangaus atsklendžia artefaktas. Tam daiktui skvarbesnis protas suteiktų M. Isajevos kūrinio atribuciją. Ir nesvarbu, – kas tai būtų: mozaika, tapyba ar keramika. Minėtasis objektas tiesiog suteiktų postūmį bendrų žmonių grupės kismui. Vieni nustebtų, kiti – pasimestų, treti – dar labiau sutriktų, ketvirti nieko nepagalvotų. Ir taip toliau, ir panašiai. Rimtai šnekant – Marija yra savęs ieškanti menininkė, kuri formuoja savąjį DNR kodą. Tai yra ieškojimų perspektyva, demonstruojanti autorės disciplinas ir su jomis susijusius iššūkius.
Atrinkau Jūsų peržiūrėjimui man pačiam asmeniškai ypač įstrigusius darbus.
Kultūros teorijos kontekste jie yra ypač iškalbingi...
Štai pavyzdžiui - tas pasimetęs ir sutrikęs (apsinuoginęs iki trumpikių) žmogelis. Jis panašus į Johanną Gottfriedą Herderį, iš kurio galvos XVIII amžiaus viduryje yra išlindusi ginkluota kultūros sąvoka (čia perfrazuoju pirmosios knygos autorių Scrutoną:
Vėlgi cituoju tą patį (p. 13): "Nė vienas visduomenės narys, kad ir kaip menkai išsilavinęs, nėra atsietas nuo kultūros, nes kultūra ir priklausymas visuomenei yra tas pat". Argi čia ne apie tai - turiu omenyje "priklausymą kultūrai"?:
"Viena vertus, esti daugiau ar mažiau pastovūs ir bendri reikšmės dariniai - nuo vaizdų ir pasakojimų iki įstatymų, aprangos kodų ir tokių civilizuotų erdvių kaip miestai. <...> Kita vertus, kultūrs pasireiškia pačiomis įvairiausiomis veiklomis - nuo tam tikrų ritualų iki ritualistinės elgsenos, nuo keistenybių demonstravimo iki realybės šou atrankų, nuo raganų medžioklių iki disertacijų gynimo" (Raudas, pusl. 17). Argi šis Marijos neobizantizmas ne apie tai?:
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)